Jurgis Narimantaitis
| Jurgis Narimantaitis | |
|---|---|
| |
| Narimantaičiai | |
| Gimė | 1326 m. |
| Mirė | 1398 m. birželio mėn. |
| Tėvai | Narimantas Ona-Elžbieta Vasilkovna |
| Belzo kunigaikštis | |
| Valdė | 1340–1377 |
| Cholmo kunigaikštis | |
| Valdė | 1366–1370 |
Jurgis Narimantaitis (rus. Юрий Наримунтович, m. po 1398 m.) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinis veikėjas, kunigaikštis.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Gediminaičių Narimantaičių giminės. Tėvas Gedimino sūnus Narimantas. 1340–1377 m. Belzo (dab. Lvovo sritis) ir Cholmo kunigaikštis.
XIV a. šeštame – aštuntame dešimtmečiais dalyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karuose su Lenkija ir Vengrija dėl Voluinės ir Haličo. Su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiais Karijotaičiais, taip pat kovojusiais dėl šių sričių, buvo tapęs Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo vasalu, jam mirus atgavo savo valdas ir dalyvavo žygiuose į Lenkiją. 1379 m. pakviestas valdė Didįjį Naugardą. 1386 m. dalyvavo Jogailos krikšto, karūnavimo ir vedybų ceremonijoje Krokuvoje. 1390–1392 m. rėmė Vytauto kovą dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto, 1390–1391 m. buvo jo įkaitas kryžiuočiams. Jį, matyt, galima sieti su Salyno sutarties tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino liudytoju Pinsko kunigaikščiu Jurgiu.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rimvydas Petrauskas. Jurgis Narimantaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 56 psl.