Jungo modulis
Jungo modulis – fizikinis dydis, nusakantis medžiagos atsparumą gniuždymui ar tempimui. Jis apibrėžiamas kaip įtempio ir santykinio pailgėjimo (deformacijos) santykis. Jungo modulis pavadintas britų fiziko Tomo Jungo garbei. Tačiau pati koncepcija buvo suformuluota 1727 m. Leonardo Oilerio, o pirmasis ja besiremiantis eksperimentas buvo atliktas 1782 m. Džiordano Rikačio.
Jungo modulis savo skaitine reikšme yra lygus įtempiui, kuriam esant kūnas pailgėja dvigubai (santykinė deformacija yra lygi vienetui).[1]
Medžiagų Jungo moduliai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Medžiaga | Jungo modulis (10 9 N/m²) |
|---|---|
| Kaulas | 18[2] |
| Betonas | 30[3] |
| Kvarcas | 56[2] |
| Stiklas | 65[3] |
| Aliuminis | 70[3] |
| Plienas | 200[2] |
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ NAVICKAS, Juozas. Fizika, 1 dalis. Vilnius: Arvida, 2008, 35 p. ISBN 978-9955-896-48-7.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Raymond Serway & Chris Vuille, College Physics, Cengage Learning, p. 283, ISBN 0-8400-6848-4
- ↑ 3,0 3,1 3,2 David Halliday, Robert Resnick, Jearl Walker. Fundamentals of Physics Extended, 10th Edition, Wiley Global Education, 2013. 341 p. ISBN 978-1-118-47381-8.
|
Šis straipsnis apie mechaniką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |