Jan Karski

Jan Karski Jan Romuald Kozielewski
Gimė	1914 m. balandžio 24 d. Lodzė, Lenkija
Mirė	2000 m. liepos 13 d. (86 metai) Vašingtonas, JAV
Tautybė	lenkas
Tėvas	Stefan
Motina	Walentyna
Sutuoktinis (-ė)	Pola Nireńska
Veikla	Lenkijos pogrindinės valstybės kurjeris ir pasiuntinys, Holokausto liudininkas
Išsilavinimas	teisininkas diplomatas
Alma mater	Jono Kazimiero universitetas Lvove
Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas Prezidento laisvės medalis Pasaulio tautų teisuolis
Vikiteka	Jan Karski

Janas Karskis (lenk. Jan Karski), tikrasis vardas Jan Romuald Kozielewski, slapyvardis – Wojtek (g. 1910 m. balandžio 24^[1] arba birželio 24 d.^[2], m. 2000 m. liepos 13 d.^[3]) – Lenkijos ir JAV pilietis, Izraelio garbės pilietis, teisininkas ir diplomatas, istorikas, Džordžtauno universiteto dėstytojas ir profesorius.^[4] Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos Personalinio biuro direktoriaus sekretorius^[5]. Nuo 1939 m. dalyvauja konspiracijoje, tampa Lenkijos pogrindinės valstybės kurjeriu ir pasiuntiniu (poručiko laipsnis)^[6], Holokausto liudininkas. Už savo veiklą buvo apdovanotas aukščiausiais valstybių apdovanojimais: Lenkijos Baltuoju erelio ordinu ir JAV Prezidento laisvės medaliu.

Buvo auklėjamas katalikų šeimoje, daugiakultūrėje Lodzės aplinkoje (jo šeima gyveno name, kurio daugumą gyventojų sudarė žydai). 1935 m. baigė Lvovo Jono Kazimiero universiteto Teisės ir diplomatijos fakultetą, buvo vienu iš geriausių Voluinės Vladimiro Artilerijos kariūnų mokyklos mokinių. 1939 m. sausį, atlikęs diplomatinę praktiką, buvo įdarbintas Lenkijos Užsienio reikalų ministerijoje.

Būdamas 5 raitosios artilerijos diviziono kariu, dalyvavo Rugsėjo kampanijoje.^[7] Po TSRS invazijos į Lenkiją pateko į nelaisvę, į sovietų lagerį Kozielščiznoje, tačiau apgaulės būdu jam pavyko patekti į iškeičiamųjų belaisvių tarp Vokietijos ir TRSR sąrašą. 1939 m. lapkritį jis pabėgo iš vokiečių transporto, atvyko į Varšuvą ir pradėjo dalyvauti konspiracinėje veikloje. Nuo 1940 m. sausio mėn. tapo Lenkijos pogrindinės valstybės kurjeriu, kurio pagrindinėmis užduotimis buvo perduoti žinias Lenkijos emigracinei vyriausybei Prancūzijoje. Tų pačių metų birželį Slovakijoje jis pateko į Gestapo rankas. Žiauraus tardymo metu jis nieko neišdavė, tačiau nematydamas jokios išeities ir bijodamas, kad kitų kankinimų gali neištverti, bandė nusižudyti. Galiausiai, nors neteko daug kraujo, buvo atgaivintas. Gestapo pervežė jį į okupuotą Lenkiją.^[8] Ginkluotos kovos sąjungos organizuotos akcijos metu Naujajame Sonče jis buvo atmuštas. Vėliau Janas Karskis dalyvavo Armijos Krajovos Centrinio biuro Informacijos ir Propagandos biuro veikloje.

Karskis buvo politiniu kurjeriu ir pasiuntiniu. Pogrindyje buvo žinomas „Witoldo“ slapyvardžiu, tačiau naudojosi ir kitais: „Piasecki“, „Kvasnievski“, „Znamierovski“, „Kruševski“, „Kucharski“. Du kartus, visiškai slapta, buvo Varšuvos gete. Norėdamas surinkti papildomą medžiagą taip pat buvo koncentracijos stovykloje, kurią vėliau identifikavo kaip Vokiečių koncentracijos stovyklą Belžece. Po karo jis prisipažino, kad tai buvo tranzitinė Žydų stovykla Izbicoje.^[9]

Karskis savo ataskaitą surašė kartu su broliu Marianu Kozielevskiu. Šį faktą patvirtina ataskaitos pirmoji dalis „Asmeniniai ataskaitos teikėjo duomenys“, kuriame jo brolis minimas slapyvardžiu „Kondrad“.^[10] Pirmoji ataskaita buvo sukurta jau 1939 m. gruodį Lenkijos pogrindinės valstybės įsakymu. Joje buvo aprašomas žydų bendruomenės likimas vokiečių ir sovietų okupacijos metu. Šią ataskaitą per reikalų patikėtinį jau pirmosiomis 1940 m. dienomis gavo emigracinės valstybės atstovai. Antroji ataskaita Sąjungininkams bei emigracinei valstybei buvo paruošta 1941–1942 m. sandūroje.^[10]

1942 m. rudenį Cyryl Ratajski, Vyriausybės delegatas šaliai, patikėjo Karskiui misiją premjerui Vladyslavui Sikorskiui bei savo atstovams Londone. Tai buvo svarbiausia jo gyvenimo užduotis, kurios metu jis, kaip gyvas liudininkas, pasakojo apie žydų išnaikinimą. Jis taip pat perdavė informaciją apie okupuojamos Lenkijos pogrindinės valstybės struktūrą, organizaciją ir funkcionavimą. Generalo Sikorskio vyriausybė nusprendė perduoti „Karskio ataskaitą“ Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybėms su prašymu padėti. Remdamasis Karskio atvežta informacija, mikrofilmais bei liudijimu, Edvardas Račinskis, tuometinis užsienio reikalų ministras emigracijoje, 1942 m. gruodžio 10 d. paruošė ir Sąjungininkams pateikė detalią ataskaitą apie holokaustą.^[11]

1943 m. liepą Karskį priėmė JAV prezidentas Franklin Roosevelt. Lenkų pasiuntinys prašė Sąjungininkų pagalbos gelbstint žydus. Jis siūlė pateikti ultimatumą Vokietijai: jeigu žudynės nebus nedelsiant nutrauktos, Sąjungininkai bombarduos vokiečių miestus. Kitu sprendimu galėjo būti geležinkelio bėgių, vedančių koncentracijos stovyklų link, bombardavimas, ginklų partizanams tiekimas. Paprasčiausiu sprendimu buvo sienų atidarymas ir pasų išdavimo procedūrų bėgantiems nuo mirties žydams palengvinimas. Tokio susitikimo metu JAV prezidentas pertraukė pasiuntinio ataskaitą apie holokaustą ir paklausė:Su vokiečiais atsiskaitysime po karo. Pone Karski, pataisykite mane, jeigu klystu. Lenkija juk yra žemės ūkio šalimi? Ar jums nereikia arklių jūsų žemės apdirbimui?^[12]

Janas Karskis JAV susitiko su daugybe įtakingų ir svarbių žmonių. Savo ataskaitą jis pristatinėjo visur, kur tik jam pasisekė patekti: politikų, vyskupų susitikimuose, kalbėjo su žiniasklaidos ar kino pramonės atstovais. Jis išmoko ataskaitą mintinai ir, nenorėdamas „įkyrėti“ klausytojams, sutrumpino ją iki 18 minučių. Niekas nenorėjo juo tikėti, dauguma manė, kad tai tik Lenkijos propaganda. Tačiau šis pasiuntinys nebuvo vienintelis – tokių pasakojimų su laiku daugėjo. 1944 m. Karskis parašė knygą „Slapta valstybė“ (Story od Secret State), greitai tapusia bestseleriu – iš viso buvo parduota apie 360 tūkst. egzempliorių.

Po karo Karskis pradėjo dirbti Vašingtono Džordžtauno universitete. Čia gavo daktaro, vėliau – politikos mokslų profesoriaus laipsnį.^[13] Šioje aukštojoje jis 40 metų dėstė tarptautinius santykius ir komunizmo teoriją. 1970 parašė monografiją Great Powers and Poland (1919–1945), tų pačių metų liepą buvo apdovanotas Armijos Krajovos kryžiumi.

1965 m. vedė 54 metų šokėją ir choreografę Polą Nirenską, lenkų žydę. Gyveno susituokę iki jos tragiškos mirties 1992 m.^[14] Vaikų neturėjo. Paskutiniuosius aštuonerius gyvenimo metus jis praleido su savo drauge drabužių dizainere Kaja Mirecka-Ploss.^[14]

Tik 1985 m. Claude Lanzmano filmo Soah dėka pasaulis sužinojo apie Karskio mėginimus sustabdyti Holokaustą. 1982 m. jis gavo Pasaulio teisuolio vardą. 1994 m. gavo Izraelio garbės pilietybę. 1995 m. buvo apdovanotas Lenkijos Baltojo erelio ordinu. Aštuoni JAV ir Lenkijos universitetai suteikė jam garbės daktaro laipsnį. 1998 m., minint Izraelio valstybės sukūrimo 50-ąsias metines, jis buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.

Janas Karskis mirė 2000 m. liepos 13 d. Vašingtone ir buvo palaidotas miesto Alyvų kalno kapinėse.

Už savo veiklą 1941 ir 1943 m. buvo dukart apdovanotas Virtuti Militari ordinu.^[15]

2012 m. gegužės 29 d. jam jau po mirties buvo skirtas JAV Prezidento laisvės medalis.

2014 m. Lenkijoje – tai Jano Karskio metai.^[16]

JAV savaitraštis „Newsweek“ pavadino Karskį vienu iš įžymiausių XX a. asmenybių, o jo karo misiją įvardino kaip vieną iš moralinių praėjusio amžiaus civilizacijos gairių.

Karskio suoliukai – tai šešios Karolio Badynos skulptūros, vaizduojančios Janą Karskį. Jas galima pamatyti Vašingtone (2002), Kelcuose (2005), Niujorke (2007), Lodzėje (2009), Tel Avive (2009) ir Varšuvoje (2013).

• 
  Paminklas Kelcuose
• 
  Paminklas Lodzėje
• 
  Paminklas Tel Avive
• 
  Paminklas Varšuvoje

• Internetinis puslapis, skirtas Janui Karskiui