Ironija

Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Pats žodis kilęs iš graikiško vardo Eironas (gr. εἴρων). Eironas buvo neturtingas pasakojimų veikėjas, kuriam matyt ironija buvo būdinga.^[1] Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės, o ironijos reiškėjas apsimeta nežinantis tiesos ir savo kalba dažnai vaidina naivų asmenį.^[2]

• Dievas Dionizijus: Tame mūšyje nuskandinau dvylika laivų .... Jo vergas Xanthias (užbaigdamas): ... ir tada nubudau (senovės graiko Aristofano komedija Varlės).
• Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta – Balys Sruoga apie įnirtingai kalinius mušantį nacistą (romanas „Dievų miškas“).
• Jos žodyne buvo net 180 žodžių, ir tarp jų vienas toks kur draugėms nė nesisapnavo (romanas Dvylika kėdžių).

Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, tačiau daugelis kalbų neturi specialaus ženklo ironijai rašte žymėti. XIX amžiuje prancūzų poetas Alcanter de Brahm buvo pasiūlęs naudoti atvirkščią klaustuką (⸮, Unicode 2E2E).^[3] Ne visos kultūros ironiją supranta vienodai ir labai skirtingos kultūros skaitytojas tos ironijos gali neatpažinti.