Hanami

Hanami (jap. 花見, pažodžiui „žiedų žiūrėjimas“) – Japonijoje paplitusi gėrėjimosi sakurų (japoniškų vyšnių) žiedais tradicija.^[1] Šie medžiai Japonijoje žydi apie 10 dienų, anksčiausiai pietinėse Okinavos salose (vasario mėnesį) ir vėliausiai šiauriniame Hokaide (balandį). Didžiuosiuose miestuose (Kiote, Tokijuje, Osakoje) hanami švenčiama kovo pabaigoje, balandžio pradžioje.

Tiksli Hanami data nėra žinoma, tačiau „Kodžiki“ rašoma, kad Hanami festivalis jau buvo švenčiamas Naros laikotarpiu. Manoma, kad Naros laikotarpiu Hanami buvo įtakotas Tangų dinastijos papročiu stebėti ir mėgauti gėlėmis. Prasidėjus Heiano laikotarpiui sakuros susilaukdavo vis daugiau dėmesio kai imperatoriai bei rūmų gyventojai pradėjo steigti šventes po žydinčių sakurų medžiais. Vėliau, ši šventė perėjo iki samurajų, o nuo jų, prie žemesnių klasių atstovų. Tad ši šventė greitai išpopuliarėjo tarp visų Japonijos luomų. Heiano imperatorius Saga, tęsė šią tradiciją ir steigdavo festivalius imperiniuose rūmuose. Taip pat, išleistas poezijos rinkinys „Kokinšu“ – turėjo nemažai poezijos apie sakuras. „Kokinšu“ įtaka leido žmonėms labiau domėtis sakuromis. Tad „Kokinšu“ buvo ta pradžia, nuo kurio prasidėjo visa sakurų kultūra Japonijoje.

Per visą Japonijos istorija Hanami vienintelė išliko beveik nepakitusi kultūrinė šventė. Tai paaiškinama, nes japonai ir sakuros turi prasmingą tarpusavio ryšį. Japonams sakuros simbolizuoja besikeičiantį gyvenimo ciklą. Sakoma, kad japonams dalyvaujant Hanami šventėje jų pasąmonė primeną apie protėvius.

Pagal „Kodžiki“ rašytinius duomenimis, pirmasis užfiksuotas Hanami įvyko valdant Heiano imperatoriui Sagai (786–842). Saga surengė festivalį Šinseno šventykloje 812 m. Festivalis 831 m. buvo perkeltas į imperatoriaus rūmus, ir ten festivalis tapo reguliaria programa, kurią vykdė pats imperatorius.

Hanami žodis pirmą kartą paminėtas klasikinėje IX a. sakmėje apie princą Gendži, kaip analogiškas terminas vyšnių žydėjimo stebėjimui.

Edo laikotarpiu japonai gyveno taikoje ir ramybėje apie 2 amžius. Tai leido žmonėms, kurie gyveno Ede, kurti ir brandinti savąją kultūrą. Tokugava Jošimunė (1684–1751), 8-tas šogūnas, paprastiems žmonėms pasodino daugybę sakurų medžių bei sukūrė vietas, skirtas Hanamiui. Šis poelgis leido plėstis Hanami tarp visuomenės.

Sakuros, kurios yra pasodintos Japonijoje, nebėra tos pačios, kurias pasodino Tokugava Jošimunė. Iki Edo periodo pabaigos žmonės gerėjosi įvairiais sakurų variantais, įskaitant ir šiuos: Jamadzakura, Edohigandzakura ir Kanhidzakura. Tačiau, kai ankstyvojoje Meidži laikotarpiu buvo dirbtinai sukurtas sakuros tipas Someijošino, jis greitai išpopuliarėjo dėl jo gražių, sodrios rožinės spalvos žiedų. Šiandieną šio tipo sakuros sudaro apie 70–80 % visų sakuros medžių.

Šiandieną Japonijoje yra apie 600 skirtingų sakurų variantų, kurie suteikia nepakartojamą vaizdą Hanami šventėse. Kiekvieno medžio žiedų forma, spalvos, ir žydėjimo periodai skiriasi. Pateikiami keli sakurų variantai:

Žiedai ypatingi tuo, kad jie yra dideli ir rožiniai. Pilnai išsiskleidę jie suteikia nepakartojamą vaizdą. Medžio gimimo vieta yra Kavadzu miestas, esantis Idzu pusiasaly.

Šio medžio mažylio piršto dydžio žiedai yra baltos splavos ir jie pradeda žydėti ankstyvą balandį. Taip pat šis medis turi didžiulius raudonus pumpurus, kurie pradeda žydėti tuo pačiu metu. Vienas Yamazakuros medis stovi Kogondžio šventykloje, Akiruno mieste, Tokijuje. Šiam medžiui yra apie 400 metų ir jis taip pat yra vienas iš 3 didžiausių medžių Tokijuje. Laikomas Tokijaus naturaliu paminklu.

Turi ganėtinai mažus šviesiai rožinės spalvos žiedus. Vienas edohigandzakura medis yra pavadintas „Usudzumi-dzakura“ ir esantis Usudzumi parke, Gifu prefektūroje. Usudzumi-dzakara išvertus iš japonų kalbos reiškia „šviesiai pilki vyšnių žiedai“, nes žiedams nukritus jie pakeičią spalvą. Šis vyšnių medis yra vienas iš 3-jų didžiausių vyšnių medžių Japonijoje. Teigiama, kad šiam medžiui yra virš 1500 m.

Šis vyšnių medis yra Nago miesto simbolis. Jį taip pat galima aptikti Taivane, Kinijoje ir Vietname. Turi tamsiai rožinius žiedus ir Dėl šių formos, jie gavo mokslinį vardą „campalunata” – varpo forma.

Labiausiai paplitęs sakuros tipas Japonijoje. Sakuros žiedai yra balti, bet turi sunkiai pastebimą rožinį atspalvį. Atėjus žydėjimo metui, žiedai įgauna labai sodrų baltumą, dėl to kad šie žiedai išsiskleidžia tik tada, kai visos gėlės jau būną pražydusios.

Visi japoniški sakurų parkai naudoją šį būdą. Visi parke esantys someijošino turi tą patį DNR, dėl kurio žiedai pradeda žydėti ir kristi tuo pačiu metu. Tokia sakurų sinchronizacija suteikia stulbinantį peizažą, ir tai yra viena iš priežasčių kodėl omeijošino dominuoja.

Šiuolaikinis Hanami švenčiamas gėrintis žydinčiomis sakuromis, po jomis valgant pietus ar vakarienę kartu su šeimos nariais, draugais, bendradarbiais. Hanami gali būti švenčiamas tiek dienos metu, tiek ir naktį (jap. 夜桜 = yozakura). Siekiant palengvinti hanami planavimą, apie tai, kuriuo metu tam tikrame regione žydės sakuros, skelbiama per orų prognozę.

Seniau, ši vieta buvo privatus sodas, bet galiausiai tapo atviras visuomenei. Sodas priklausė feodalų šeimai, kurie sodą pastatė Edo laikotarpiu. Dalis žemės buvo perdaryta į agrikultūrai skirtą plotą ir vėliau valdytas kaip imperinis turtas Meidži restauracijos metais. 1906 m. sodas buvo atidarytas „Šindžiuku imperinio botanikos sodo“ vardu. Po Antrojo pasaulinio karo pavadinimas pakeistas į Šindžiuku Gyoen parką. Parke įrengta 3 skirtingi sodų stiliai: japoniškas tradicinis (su arbatos nameliu), prancūziškas ir angliškas. Sodas turi apie 20 000 medžių, kur 1500 iš jų yra sakuros. Parke yra ypatingų rūšių medžių kaip tulpių medžiai, Himalajų kedro medžiai ar platanas. Ši vieta populiari dėl daugybę esančių sakurų variantų, 3-jų stilių suderinamumo ir parko suteiktos ramybės nuo Tokijaus gatvių.

Ueno istorija prasideda Edo laikotarpiu, kur dalis parko žemės oficialiai priklausė didžiausiai ir turtingiausiai Kaneidži šventyklai. Per Bošino karą šventykla buvo visiškai sunaikinta. Po mūšio tos žemės pertvarkytos į pirmąjį, dar Japonijoje neregėto vakarietiško stiliaus parką. Visuomenei atidarytas 1873 m. Prie įėjimo stovi Saigo Takamorio statula. Parke yra apie 1000 sakurų, kurių dauguma sudaro liniją pagrindinėje parko takelyje. Parke yra įsikūrusios svarbios kultūrinės institucijos: Ueno zoologijos sodas- pirmasis sodas Japonijoje, Tokijaus menų muziejus,Nacionalinis Vakarų meno muziejus, Tokijaus kultūros salė ir Tokijaus nacionalinis muziejus. Balandžio mėnesį, prasidedant Hanami, šis parkas tampa labiausiai perpildytu visoje Japonijoje.

Kalnas tapęs UNESCO kultūros paveldu, esantis Naros prefektūroje, pritraukia daugybę Hanami vakarėlių. Kalnas buvo žinomiausia vieta Hanami šventei daugybę šimtmečių. Sakoma, kad pirmieji medžiai pasodinti prieš daugiau nei 1300 metų, o šiandieną šį kalną supa apie 30 000 sakurų. Labiausiai paplitusios – jamadzakuros. Jošinas yra padalintas į keturias dalis: 1. Šimo Senbon (žemiausi 1000 medžių). 2. Naka Senbon (vidurinieji 1000 medžių), 3. Kami Senbon (aukštesnieji) ir 4. Oku Senbon (vidiniai), kurie yra kalno viršūnėje. Žydėjimo metas tarp keturių dalių skirtingas keliomis dienomis dėl kalno aukščio: pradedant Šima ir baigiant Oku. Per Hanami šventę tai suteikią nepakartojamą įspūdį.

Čidorigafučis yra griovys, randamas šiaurės vakaruose nuo Edo pilies. Čidorigafuči yra istorinė vietovė, pastatyta ankstyvajame Edo laikotarpyje. Čidorigafučyje yra nedidelės kapinės, skirtos neatpažintiems žuvusiems kariams Antrojo pasaulinio karo metu bei civiliams, mirusiems po atominės bombos sprogimo Hirošimoje ir Nagasakyje. Netoli kapinių yra Čidorigafuči pėsčiųjų takas, kur nuo vėlyvojo kovo iki ankstyvojo balandžio 700 metrų takas tampa uždengtas sakuromis. Naktį šios sakuros visada apšviestos Hanami metu. Čidorigafučio griovyje galima išsinuomoti valtį, norint pažiūrėti sakuras nuo vandens. Gražų įspūdi padaro vandenyje nukritusios sakuros. Kasmet parką aplanko milijonai žmonių.

Šis sodas yra vienas iš seniausių Tokijuje bei vienas iš geriausių Japonijoje. Sukurtas ankstyvajame Edo laikotarpyje, priklausė kaip rezidencija Tokugavos atšakos Mito šeimai. Sodas gavo vardą Korakuen po to, kai buvo parašyta poema valdovui kad jis mėgautųsi gyvenimu tik po to, kai atneš savo žmonėms laimę. Koišikava yra rajonas kur yra sodas. Sodo architektūra padaryta taip, kad sujungti tradicinius japoniškus ir kiniškus peizažus. Sodas išlieka gražus visus metus, ypač lapkričio ir gruodžio mėnesiais, kai klevai meta savo lapus ir nudažo sodą oranžinėmis bei raudonomis spalvomis. Hanamai mylėtojams sodas taip pat patrauklus kai juos prie įėjimo pasitinka žydinčios sakuros.

Japonija 1912 m. įteikė apie 3000 sakurų Jungtinėms Amerikos Valstijoms kaip dovaną bręstančiai tarpusavio draugystei. Šios sakuros buvo pasodintos Vašingtone. Vėliau, dar 3800 sakurų, gautos 1965 m. JAV mieste Makone, Džordžija, kasmet vyksta „Tarptautinis sakurų festivalis“. Nors sakuros yra kilusios Japonijoje, tačiau Makonas garsėja tuo, kad jame yra pasodinta apie 275 000 sakurų, ir dėl to žinomas kaip „Pasaulio sakurų sostinė“. Bruklino, Niujorke, botanikos sode, gegužės mėnesiais vyksta „Metinis sakurų festivalis“, kuris yra švenčiamas nuo 1980 m. Panašios šventės vyksta ir kitose šiaurės Amerikos valstijose. Hanami taip pat vyksta ir kelete Europos šalių, pavyzdžiui,Suomijoje. Suomijos žmonės susirenka į Roihuvuorio rajoną, esantį Helsinkyje. Vietos japonai ir japoniškos kompanijos dovanojo 200 sakurų medžių, kurios yra pasodintos Roihuvuorio parke.

• Gojapan Archyvuota kopija 2016-11-11 iš Wayback Machine projekto.
• Significance of sakura cherry blossom traditions in Japan
• Outdoorjapan
• JapanTimes
• JapanTimes Archyvuota kopija 2016-12-02 iš Wayback Machine projekto.
• Japan Magazine Archyvuota kopija 2016-12-02 iš Wayback Machine projekto.
• Japan Guide Archyvuota kopija 2016-12-02 iš Wayback Machine projekto.
• Gurashii
• DoYouKnowJapan Archyvuota kopija 2016-10-18 iš Wayback Machine projekto.
• TimeOut
• Shinjuku Gyoen park
• Ueno park
• Yoshino mountain
• Chidorigafuchi
• Koishikawa Korakuen
• Hanami outside Japan
• BBC
• PBS