Kernavė

Kernavė
Gatvė prie skulptūrų kiemelio
Kernavė
54°53′10″š. pl. 24°51′14″r. ilg. / 54.886°š. pl. 24.854°r. ilg. / 54.886; 24.854 (Kernavė)
Apskritis	Vilniaus apskritis
Savivaldybė	Širvintų rajono savivaldybė
Seniūnija	Kernavės seniūnija
Gyventojų (2021)	238
Vikiteka	Kernavė
Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) [1] Vardininkas: Kernavė̃ Kilmininkas: Kernavė̃s Naudininkas: Ker̃navei Galininkas: Ker̃navę Įnagininkas: Ker̃nave Vietininkas: Kernavėjè
Istoriniai pavadinimai	lenk. Kiernów, Kierniów, rus. Керново[2], rus. Керновъ[3]

Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybėje, Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio). Miestelis garsus Kernavės piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis. Yra paštas (LT-19014).^[4]

Miestelio vardas tikriausiai yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. Bronius Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone.^[5]

Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą. Tai tikriausiai liaudies etimologija, menanti, kad Kernius buvęs legendinio romėno Palemono vaikaitis (Palemono sūnaus Kūno sūnus). Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.

Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras).

Archeologiniais duomenimis, apylinkėse IX–VII tūkstantmetyje pr. m. e. buvo senovės gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII–XIV a. dešiniajame Neries krante (dabar vadinamame Pajautos slėnyje), ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Pajautos slėnyje 1986 m. aptiktas III a.–IV a. miestas (Žemutinė Kernavė senesnė, klestėjo iki kryžiuočių laikų, kai jų antpuoliams prasidėjus turėjo persikelti į piliakalnius ir Aukštutinę Kernavę). Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius. Kernavėje gyveno ir pirmieji Lietuvos pirkliai Remeišis ir Studila (minimi XIII a. pabaigoje Rygos skolų knygoje), dirbo daug amatininkų.

Kernavė XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. XII a.-XIV a. jo papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.

Kernavė pirmąkart minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. XIII a.–XIV a. Kernavė Lietuvos teritorijoje užėmė ypatingą vietą, buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, čia iki 1321 m. buvo valdovų rezidencija, dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine.

Kernavė suklestėjo Ldk Traidenio ir Ldk Vytenio valdymo laikais, turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika hektarų. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8–10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. XIII a. pabaigoje gyventojai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba. Kernavės pirkliai minimi 1290 m., 1303 m. Rygos skolų knygoje. Mirusieji laidoti Kriveikiškio kapinyne. Miestas pirmą kartą minimas 1380–1390 m. Rusios miestų sąraše, manoma, Kernavėje XIV a. buvo apie 500 gyventojų.

XIV a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Ldk Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 m. sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 m. pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto, per atsitraukimą. Po Vyganto mirties 1392 m. Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio Kernavės dvaru, iš pradžių valdomu Traidenio giminės palikuonių Astikų; Kristinas Astikas iš Kernavės minimas 1413 m. Horodlėje gavęs Trimitų herbą. Vėliau Kernavės dvarą valdė Podbereskiai, Hlebavičiai, Kurnickiai, Ryminskiai, Despot Zenovičiai, Bžostovskiai, Bialozorai.

XV a. pradžioje Ldk Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, fundavo pirmosios bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 m., apie 1698 m. ir 1738 m. perstatyta). Prie bažnyčios ir dvaro, viršutinėje terasoje, ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senoji Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, atiteko bažnyčiai, 1522 m. Žygimanto Senojo privilegijoje minima ten buvus bažnyčios pievas. 1571 m. Žygimantas Augustas Kernavei suteikė Magdeburgo teises (1792 m. atnaujintos, suteiktas herbas). XVI a. buvo pavieto centras, nuo XVII a. vidurio – seniūnija.

Karai su kryžiuočiais ir vidaus tarpusavio kovos sutrukdė tolesnę Kernavės raidą. Ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai.

1777 m. kurį laiką veikė parapinė mokykla. 1792 m. gegužės 25 d. ATR valdovas Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą. Tačiau po keleto metų Abiejų Tautų Respublikai suirus, Rusijos imperijos naujų miestų priešininkai savivaldą panaikino. Bažnyčios žemės valdas 1843 m. perėmė valstybė. Dvaras sunyko po XIX a. septinto dešimtmečio reformos. XIX a. Kernavė buvo Vilniaus apskrities miestelis.^[6]

Už 1 km į rytus nuo Kernavės 1920–1939 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija.

1924 m. įsteigta pradžios mokykla, 1949–1973 m. septynmetė, aštuonmetė, vėliau Juozo Šiaučiūno pradinė mokykla, dabar Musninkų mokyklos skyrius.

1940–1949 m. kalinti ir ištremti 20 gyventojų, 1941 m. įkalintas ir mirė lageryje mokytojas Kernavės muziejaus įkūrėjas Juozas Šiaučiūnas. Kernavės apylinkėse 1945–1948 m. veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai. 1950–1995 m. Kernavės apylinkės, 1950–1992 m. kolūkio centras.^[4]

Nuo 1979 m. Kernavėje pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kurių metu rastus vertingus daiktus galima pamatyti Kernavės archeologiniame muziejuje. 1989 m. įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 1998 m. patvirtintas Kernavės herbas.

Miestelyje veikia biblioteka, kapinės. Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų ir gyvosios archeologijos dienos, kurias aplanko apie 20 tūkstančių turistų.^[7] 2006–2008 m. vyko muzikos festivalis Baltijos garsas.

Lietuvos ir Žemaitijos didžiosios kunigaikštystės metraštyje teigiama, kad kunigaikštis Kernius apie 1040 m. ne tiktai įkūrė pirmąją Lietuvos sostinę, bet ir sugalvojo Lietuvos vardą. Legendos ir padavimai byloja, kad kunigaikštis Kernius pagal pagoniškus papročius buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti ant piliakalnio.

Kernavės piliakalniai apipinti legendų. Kažkur nuo čia būta požeminio kelio į Trakus ir Vilnių. Kernavėje jis uždarytas geležinėmis durimis, prie Trakų – sidabrinėmis, prie Vilniaus – auksinėmis.

Lizdeikos kalnas pavadintas taip dėl to, kad jame gyvenęs vyriausiasis krivis Lizdeika. Po to, kai 1387 m. įvesta krikščionybė ir Vilniuje nugriauta Perkūno šventykla, Lizdeika iki pat mirties kartu su vaidilutėmis kurstęs ugnį ant Aukuro kalno, nuo jo sakydavęs pamokslus žmonėms ir aiškindavęs sapnus. Gražiausia Lizdeikos vaidilutė buvusi Pajauta, jos garbei pavadintas nuo piliakalnių papėdės nusidriekęs Pajautos slėnis.

Demografinė raida tarp 1795 m. ir 2021 m.
1795 m.	1833 m.	1861 m.	1865 m.*[3]	1886 m.	1895 m.*[2]	1905 m.[8]	1923 m.sur.[9]	1942 m.sur.
194	63	260	260	242	294	212	342	199
1959 m.sur.[10]	1977 m.[11]	1979 m.sur.[12]	1985 m.[13]	1989 m.sur.[14]	2001 m.sur.[15]	2011 m.sur.[16]	2021 m.sur.	-
170	170	177	202	289	307	272	238	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Neogotikinėje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje (pastatyta apie 1920 m.) yra vertingi paveikslai („Šventoji šeima“ XVIII a., „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“, su aptaisais, 1816 m.), skulptūros („Nukryžiuotasis“ 1818 m., „Švč. Mergelės Marijos“ bareljefas, XIX a. pirma pusė), neobarokinis altorius (XIX a. pradžia), altorėlis su šv. Juozapo ir švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslais (XIX a. pirma pusė), bronzinis barokinis varpas (nuliedintas 1667 m. Vilniuje).

Kiti statiniai:

• Kernavės medinė koplyčia: aštuonkampio plano su piramidiniu stogu koplyčia, pastatyta XVIII a. pabaigoje ar 1822 m., dabar bažnytinių reliktų muziejus.
• Kernavės mauzoliejinė koplyčia: mūrinė aštuonkampio plano vėlyvojo klasicizmo Riomerių mauzoliejinė koplyčia, statyta 1856 m.
• Mokyklos pastatas, pastatytas 1929 m.
• Priešais bažnyčią – granitinė Mozės skulptūra, skulptorius Antanas Kmieliauskas.
• Išlikę senosios bažnyčios pamatai.
• Vytauto paminklas.
• Paminklas Geležiniam Vilkui.
• Parkas.
• Kernavės kapinėse – paminklas Žuvusiems už Tėvynės laisvę, pastatytas 1937 ar 1939 m.), knygnešio K. Baužio kapas.
• Bažnyčios kriptoje palaidotas monsinjoras Česlovas Krivaitis, šventoriuje – visuomenės veikėjas kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas.

• Kernavė, Vilnius, 1972 m.,
• J. Vitkūnas. Kernavė: vadovas po Kernave ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų-rezervatą, Vilnius, 1999 m.

• 
  Žvelgiant iš kitapus Neries
• 
  Kernavės parkas
• 
  Paminklas Vytautui Didžiajam Kernavėje
• 
  Bažnyčia iš priekio
• 
  Bažnyčia iš arti
• 
  Kernavės centre
• 
  Sporto aikštelė

• Kernavė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 13 t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1985. T.XIII: Papildymai: A–Ž, 303 psl.
• Kernavė. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 522 psl.

• Monografija „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“

Aplinkinės gyvenvietės
		ŠIRVINTOS – 19 km Musninkai – 7 km
			Miežionys – 4 km Dūkštos – 11 km