Kaatinga

Kaatinga (port. Caatinga) – viena iš šešių Brazilijos gamtinių sričių, esanti šalies šiaurės rytuose.^[1]

Pavadinimas „kaatinga“ kilęs iš tupių kalbos reiškiančią baltąjį mišką arba baltąją augaliją – ka’a reiškia mišką, augaliją, tinga – baltą [spalvą].^[2]

Regionas apima apie 10 % šalies teritorijos, arba virš 900 000 km² plotą.^[3] Kaatinga apima Piaujo, Paraibos, Searos, Pernambuko, Šiaurės Rio Grandės, Alagoaso, Seržipės ir dalį Bahijos valstijos.^[4] Ši gamtinė sritis užima tarpinę padėtį tarp drėgnųjų Atlanto miškų esančių pietuose, pietryčiuose ir Serado savanų pietvakariuose. Jos šiaurinę dalį skalauja Atlanto vandenynas.

Paprastai per 3–5 mėnesių drėgnąjį sezoną iškrenta apie 30–100 cm lietaus. El Ninjo metais lietaus gali visiškai nebūti. Didelės sausros pasitaiko kas 30–40 metų.^[1]

Kaatingos augalija tai atogrąžose esanti krūmynų pusdykumė ir dygliuočių miškas, kurį visų pirma sudaro sezoniškai numetantys lapus dygliuoti, 4,5–6 m aukščio žemaūgiai medžiai.^[2][1] Apatinį ardą sudaro kaktusai, augalai storais stiebais, dygliuoti krūmokšniai ir prie sausros prisitaikiusios žolės. Daugelis vienmečių augalų auga, žydi ir miršta trumpo lietaus sezono metu.^[2]

Kaatingos augalija dar ir 2008 m. buvo menkai žinoma. Drėgnųjų kalnų kalnagūbriuose yra ir Amazonės, ir Atlanto vandenyno pakrantės miškų augalijos elementų (Kaatingos drėgnųjų miškų anklavai). Anot Fernandes ir Bezerra (1990 m.), prieš Gondvanos skilimą kreidos periode maždaug prieš 90–95 mln. metų, Brazilijos šiaurės rytai kartu su gretima Afrikos dalimi (pvz., Nigerija) buvo „tiltas“ tarp šių dviejų dabartinių – Pietų Amerikos ir Afrikos žemynų augalijos, kurios tikriausiai nebuvo skirtingos.^[4]

Kaatingos augalija turtinga rūšių gausa – užregistruota apie 1 500 rūšių, tarp kurių yra bent 318 endeminės, ir 18 endeminių genčių.^[1]

Kaatinga sužaliuoja ir sužydi per 3–5 mėnesius trunkantį lietaus sezoną, o per 7–9 mėnesius, arba maždaug gegužėje-lapkrityje trunkančią sausrą^[4] dauguma augalų numeta lapus, nudžiūsta.

Kaatingoje gausu kaktusų, kietalapių bromelijinių augalų. Būdingi augalai yra puošnioji atalė (Attalea speciosa), vaškinė kopernicija (Copernicia prunifera), paprastoji astrokarija (Astrocaryum vulgare), smailialapė slyvpalmė (Acrocomia aculeata), žaltinis karolmedis (Anadenanthera colubrina), bolivinis zizifas (Ziziphus joazeiro), paprastasis rievonis (Amburana cearensis), astronis (Astronium), penkialapis balamedis (Tabebuia impetiginosa), Schefflera morototoni ir kt.

Gyvūnija panaši kaip ir kitų Amerikos atogrąžų regionų.

Kadaise manyta, kad čia gana mažai žinduolių rūšių, tačiau dabar užregistruotos 156 žinduolių rūšys, tai yra daugiau nei Pantanalyje ar Gran Čake, bet mažiau nei Amazonėje ar Atlanto vandenyno pakrantės miškuose. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio vienintelis endeminis žinduolis buvo žinomas tik Keradon rupestris, tačiau nuo to laiko į sąrašą įtraukta dar 12 graužikų rūšių, taip pat viena primatų rūšis – Callicebus barbarabrownae ir dvi šikšnosparnių rūšys.^[1]

Kaatinga laikoma Pietų Amerikos paukščių endemizmo centru. Nurodoma kad čia gyvena apie 400–500 rūšių, tik mažesnė jų įvairovė gyvena sausuosuose miškuose. Tarp endeminių rūšių: mažoji mėlynoji ara (Anodorhynchus leari), Spikso papūga (Cyanopsitta spixii), kaktusinė aratinga (Aratinga cactorum) ir kt. Taip pat Brazilijos endeminė rūšis kaip kad dėmėtasis nistalas (Nystalus maculatus), barzdotasis aštriasnapis kopikas (Xiphocolaptes falcirostris), ir kt.^[1]

Ropliai ir varliagyviai vis dar nėra gerai ištirti. Šiuo metu žinoma, kad čia yra 175 rūšys, iš kurių 12 proc. endeminės.^[1]

Pati įvairiausia tarp stuburinių gyvūnų grupė yra žuvys, kurių endeminių gėlavandenių yra 2 587 rūšių.^[1]

Kaatingoje gyvena ~15 mln. žmonių, tai vienas skurdžiausių Brazilijos regionų. Verčiamasi žemdirbyste bei miškų kirtimu. Tokia veikla sausringose srityse sukelia didelę ekologinę žalą. Taip pat vystoma plantacinė drėkinamoji žemdirbystė bei intensyvioji gyvulininkystė.

• Seradas

Vikiteka: Kaatinga – vaizdinė ir garsinė medžiaga