Federico Barocci

Federikas Baročis (it. Federico Barocci, tikr. Federico Fiori, apie 1526-28 m. - 1612 m. rugsėjo 30 d.) – italų renesanso dailininkas iš Urbino. Buvo svarbi jungtis tarp Aukštojo renesanso dailės ir baroko.

Federikas Fjoris gimė apie 1526-28 m. Urbine, menininkų šeimoje. Vėliau jis bus pramintas Barocci (liet. reikštų dviratį vežimėlį) pravarde nuo tėvo pravardės. Tėvas Ambrogio buvo skulptorius ir, tikriausiai, Federikas pirmuosius mokslus išėjo pas jį. Po to dailės mokinosi pas Battista Franco ir dėdę Bartolomeo Genga. Apie 1548 m. Baročis atvyko į Romą mokytis dailės. Baročio stiliaus susiformavimui įtakos turėjo Rafaelis, Andrea del Sartas, Koredžas. Ypač pastarojo dailės maniera pasireiškia Federiko darbuose. Po ketverių metų Romoje Baročis grįžo į Urbiną, tačiau beveik iškart po to buvo pakviestas atgal popiežiaus Pijaus IV Belvederio rūmų dekoravimui. Bedirbdamas Romoje Baročis pradėjo sunkiai sirgti. Amžininkų liudijimu, jį bandė nunuodyti konkurentai. Bijodamas tolesnių buvimo Romoje pasekmių Baročis apie 1563 m. grįžo į Urbiną, kur praleido likusią gyvenimo dalį. Buvo remiamas vietos kunigaikščio Francesco Maria II della Rovere. Svarbiausi Baročio darbai buvo sukurti Urbine ir jo apylinkių miesteliuose.

Urbine susiformavo originalus Baročio stlius, kuriame jis derino Koredžo ir venecijiečių dailininkų įtakas. Tuo metu plačiai paplitęs manierizmas irgi turėjo poveikio jo darbams. Tačiau Baročis manieristinius bruožus naudojo saikingai, pabrėždamas tik detalėse. Tarp tuo metu dominavusio manieristinių darbų šaltumo Baročio darbai pasižymėjo švelniomis ir šiltomis spalvomis, piešiniai atlikti labai delikačiai (pvz., „Jaunos moters portretas“). Jo darbų scenos paprastos, pagrindiniam motyvui išryškinti dailininkas naudojo raiškų šviesotamsos (chiaroscuro) efektą ir vaiskias raudonas spalvas, kuo priartėjo labiau prie baroko dailės vėlesnių meistrų, Rubenso ir Berninio. Tikriausiai garsiausiu Baročio darbu įvardijamas paveikslas „Madonna del Popolo“ (Žmonių Madona). Jo darbuose jaučiamas svyravimas tarp manieristinio parodomojo stiliaus ir religinės egzaltacijos scenų. Federikas Baročis mirė 1612 m. rugsėjo 30 d. Gyvenimo gale, pasakojama, buvo pakrikusios sveikatos ir elgesio. Tai aiškinama praeities bandymo jį nunuodyti pasekmėmis. Palaidotas San Francesco (Šv. Pranciškaus) bažnyčioje Urbine.

• 
  „Madona su Kūdikiu ir Šv. Simonu“ (apie 1567, Nacionalinis Markės muziejus, Urbinas)
• 
  „Poilsis pakeliui į Egiptą“ (1570, Vatikano pinakoteka, Vatikanas)
• 
  „Merginos portretas“ (apie 1570-75, Uficių galerija, Florencija)
• 
  „Jaunos moters portretas“, piešinys (Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
• 
  „Žmonių Madona“ (Madonna del Popolo, apie 1579, Uficių galerija, Florencija)
• 
  „Šv. Naktis“ (1597, Prado muziejus, Madridas)
• 
  „Šv. Jeronimas“ (1598, Borgezių galerija, Roma)
• 
  „Enėjo pabėgimas iš Trojos“ (1598, Borgezių galerija, Roma)

Vikiteka: Federico Barocci – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Federico Barocci WGA tinklalapyje
• Federico Barocci Uficių galerijos tinklalapyje Archyvuota kopija 2012-05-25 iš Wayback Machine projekto.