Eugène Ionesco
| Eženas Jonesko | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1909 m. lapkričio 26 d. Slatina, Rumunija |
| Mirė | 1994 m. kovo 28 d. (84 metai) Paryžius, Prancūzija |
| Tautybė | rumunas, prancūzas |
| Sutuoktinis (-ė) | Rodica Burileanu |
| Vaikai | duktė |
| Veikla | režisierius |
| Sritis | teatras |
| Žinomas (-a) už | avangardas, absurdo teatras |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Austrijos valstybinė Europos literatūros premija, | |
Eženas Jonesko (pranc. Eugène Ionesco, rumun. Eugen Ionescu, g. 1909 m. lapkričio 26 d. – 1994 m. kovo 28 d.) – Rumunijos ir Prancūzijos dramaturgas, daugiausia rašęs prancūzų kalba, vienas žymiausių XX a. prancūzų avangardinio teatro veikėjų. Jonesko paskatino revoliuciją dramos idėjose ir technikose. Kūrė tai, ką pats vadino antipjesėmis, komiškomis dramomis, tragiškais farsais. Jau pirmąja savo pjese „Plikagalvė dainininkė “ (pranc. La Cantatrice chauve) prisidėjo prie Absurdo teatro, dramaturgijos ir teatro krypties, vadovavosi prancūzų egzistencialisto Albero Kamiu idėjomis, tyrinėjo absurdizmo ir siurrealizmo sąvokas.[1][2] Be pjesių rumunų kalba rašė modernistinius eilėraščius, esė.[3]
1970 m. tapo Prancūzų akademijos nariu ir 1970 m. buvo apdovanotas Austrijos valstybine Europos literatūros premija, 1973 m. – Jeruzalės premija. 2009 m., po dramaturgo mirties, Jonesko suteikta narystė Rumunijos akademijoje.[4] 1964 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.[5]
Gimė Slatinoje, Rumunijoje. Tėvas – stačiatikis rumunas. Motina buvo prancūzų ir rumunų kilmės, anot vienų šaltinių iš stačiatikybės atsivertusi į protestantizmą, anot kitų – žydė.[6][7][8] Eženas buvo pakrikštytas stačiatikių cerkvėje. Nemažai šaltinių jo gimimo metus nurodo 1912 m. Taip yra dėl to, kad Eženas norėjo, kad jo gimimo metai sutaptų su jo dievaičio rumunų dramaturgo Karadžalės mirties metais.[9] Vaikystėje daug laiko praleido Prancūzijoje, tačiau 1925 m., tėvams išsiskyrus, grįžo į Rumuniją. 1925–1928 m. studijavo Bukarešto universitete, kur baigė prancūzų filologijos studijas. Studijų metais susipažino su Emiliu Čoranu (tapo filosofu) ir Mirčia Eliade (tapo religijotyrininku ir filosofu), visi trys tapo draugais visam gyvenimui.[10]
1936 m. vedė, susilaukė dukters Mari Frans. 1938 m. persikėlė į Paryžių, kur ketino užbaigti daktaro disertaciją. Prasidėjus karui 1939 m. persikėlė į Rumuniją, tačiau neilgai trukus persigalvojo ir 1942 m. išvyko į Prancūziją, nacių okupacijos metais gyveno Marselyje, vėliau persikėlė į Paryžių.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pjesės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemiau pateiktos žymiausios Jonesko pjesės.[3]
- Plikagalvė dainininkė (La Cantatrice chauve, pastatyta 1950 m., išleista 1953 m., lietuvių kalba pastatyta 1995 m. ir 2000 m.),
- Pamoka (La Leçon, pastatyta 1951, išleista 1954, lietuvių kalba 1970 m., pagal šią pjesę 1993 m. pastatyta Vidmanto Bartulio kamerinė opera),
- Kėdės (Les Chaises, pastatyta 1952 m., išleista 1954 m., lietuvių kalba 2022 m.),
- Pareigos aukos (Victimes du devoir, pastatyta 1953 m., išleista 1954 m.),
- Amedėjas, arba Kaip jo atsikratyti (Amédée ou Comment s’en débarasser, pastatyta ir išleista 1954 m.),
- Žakas, arba Paklusnumas (Jacques ou la Soumission, pastatyta 1955 m.),
- Naujasis nuomininkas (Le Nouveau locataire, pastatyta 1957 m.)
- Ateitis priklauso kiaušiniams (L’Avenir est dans les œufs, pastatyta 1957 m., išleista 1958 m.),
- Žudikas iš pašaukimo (Le Tueur sans gages, pastatyta ir išleista 1958 m.),
- Raganosis (Le Rhinocéros, 1959 m., pastatyta 1960 m.),
- Karalius miršta (Le Roi se meurt, pastatyta 1962 m., išleista 1963 m., lietuvių kalba 1993 m.),
- Dangaus pėsčiasis (Le Piéton de l’air, pastatyta ir išleista 1963 m., lietuvių kalba 2001 m. pastatyta pavadinimu „Vaikščiojantis erdvėmis“),
- Troškulys ir alkis (La Soif et la Faim, pastatyta ir išleista 1966 m.),
- Žaidimai žudynėmis (Jeux de massacre, pastatyta ir išleista 1970 m.),
- Makbetas (Macbett, pastatyta 1972 m.),
- Žmogus su lagaminais (L’Homme aux valises, 1975 m.),
- Kelionės pas mirusiuosius (Voyages chez les morts, 1980 m.)
Romanai ir esė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vienišius (Le Solitaire, romanas, 1973 m., lietuvių kalba 1998 m.)[3],
- Pulkininko nuotrauka (La Photo du colonel, novelių rinkinys, 1962 m.)
- Pasakos jaunesniems nei trejų metų vaikams (Contes pour enfants de moins de trois ans, novelių rinkinys, 1976 m.),
- Dienoraštis (Journal en miettes 2 t., 1967–1968 m.),
- Žmogus, apie kurį kalbama (Un homme en question, esė rinkinys, 1979 m.)
Kita kūrybinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Filmo „Septynios didžiosios nuodėmės“ scenarijaus autorius (1962 m., režisierius Max Douy, Jean‑Luc Godard).[3]
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Rumuniškas pašto ženklas, ant kurio pavaizduotas Jonesko
-
Kapas Monparnaso kapinėse. Įrašas ant antkapio prancūzų kalba: „Melstis Nežinau į Ką. Tikiuosi: į Jėzų Kristų“
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ [1] The Editors of Encyclopaedia Britannica. Eugène Ionesco; French dramatist. Britannica internetinė prieiga
- ↑ [2] The Editors of Encyclopaedia Britannica. „Theatre of the Absurd“. Britannica internetinė prieiga
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Čepinskienė, Galina. Eugène Ionesco (VLE)
- ↑ Membrii post-mortem al Academiei Române, Rumunijos akademijos internetinėje svetainėje
- ↑ „Nomination Archive“. NobelPrize.org.
- ↑ Ionesco, Marie-France, Portrait de l'écrivain dans le siècle: Eugène Ionesco, 1909–1994, Gallimard, Paryžius, 2004.
- ↑ „Ionesco, Eugéne“. www.jewishvirtuallibrary.org. Nuoroda tikrinta 2023-04-05.
- ↑ Elsky, Julia (2014-12-01). „Eugène Ionesco, 1942-1944 : Political and Cultural Transfers between Romania and France“. Diasporas. Circulations, migrations, histoire (anglų) (23–24): 200–214. doi:10.4000/diasporas.319. ISSN 1637-5823.
- ↑ „Søren Olsen, Eugene Ionesco's life“. Suarchyvuotas originalas 2005-03-06. Nuoroda tikrinta 2005-03-02.
- ↑ Bejan, Cristina A. (2019). Intellectuals and Fascism in Interwar Romania. Cham, Switzerland: Palgrave Macmillan. ISBN 978-3-030-20164-7.
