Egodokumentika

Egodokumentika (angl. ego documentary) – mokslo šaka, tirianti egodokumentus (t. y. asmeninius laiškus, dienoraščius, atsiminimus ir pan.). Lietuvoje tik pastaraisiais metais besiformuojantys egodokumentikos tyrimai Vakarų Europoje turi pakankamai gilias ir stiprias šaknis.^[1]

Terminas egodokumentika atėjo iš Olandijos. Pirmasis jį 1958 m. panaudojo olandų mokslininkas Jakobas Preseris, tyrinėjęs trauminę žydų atmintį ir po Antrojo pasaulinio karo gavęs užduotį ištirti žydų genocido aukų liudijimus, juos patikrinti ir parengti žydų istoriją Nyderlanduose nacių okupacijos metais (tokia knyga pavadinimu „Pelenai vėjyje“ (angl. Ashes in the Wind) buvo išleista 1965 m. ir tapo bestseleriu). Egodokumentą J. Preseris suprato ir apibrėžė kaip asmeninio pobūdžio istorijos šaltinį, kuriame autorius rašo apie savo asmeninius išgyvenimus ir viską, kas jam tuo metu rūpi. Tuose įrašuose paminimi ir autoriaus džiaugsmai, rūpesčiai, net tą akimirką apvaldžiusios emocijos.

Egodokumentika įvardija ir apibūdina dienoraščius, atsiminimus, autobiografiją, laiškus, kelionių aprašymus, namų albumus ir kai kuriuos kitus su visomis šiomis sritimis susijusius tekstus (pvz., testamentus), atsiradusius privačioje aplinkoje ir rašytus dažniausiai pirmuoju asmeniu.

Egodokumentika apibūdina ir šaltinius, kuriuose žmogus rašo apie save ne vien savo noru, bet ir verčiamas išorinių veiksnių, aplinkybių, pvz., tardymo apklausos metu, liudininkų parodymuose, skunduose, teismo procesų medžiagoje.

Vėliau specifines prasmes į šių sąvokų turinį įvedė skirtingų šalių istorikai ir raštijos literatūrinio palikimo tyrinėtojai, tad istorikai, archyvarai, bibliotekininkai ar senosios raštijos tyrinėtojai kartais ne iškart susikalba. Tai priklauso ir nuo kultūrinių skirtumų, istorinės patirties, tradicijų, religijų kitoniškumo, taigi nuo mentalinių kiekvienai atskirai tautai būdingų dalykų.^[2]

Žemiau pateikiame kelis pavyzdžius, kad suprastume kas vis dėlto tiksliau gali būti priskiriama egodokumentams.

Ana Frank (Anne Frank; 1929 m. birželio 12 d. Frankfurte prie Maino, Vokietijoje – 1945 m. kovo mėn.) – žydų mergaitė, Holokausto auka, žymi dėl savo dienoraščio.

Atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui, Frankų šeima emigravo į Amsterdamą, bet žydų persekiojimai prasidėjo ir čia, todėl vėliau visa šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje. Ana mirė 1945 m. kovo pradžioje, nesulaukusi šešiolikos metų, Bergeno-Belzeno koncentracijos stovykloje.

Ana Frank garsi dėl savo dienoraščio, kurį rašyti pradėjo būdama vos trylikos metų. Tada Ana Frank jį gavo gimtadienio proga. Mergina dienoraštyje aprašė kiekvieną savo gyvenimo dieną. Pirmąjį Anos Frank dienoraščio leidimą, jos tėtis Otas Frankas leido išleisti prieš tai išėmęs asmenines, intymias vietas, kurių nenorėjo viešinti dėl savo dukros privatumo išlaikymo. Tačiau antrame leidime Otas Frankas leidėjams davė originalą, su visomis detalėmis, norėdamas atskleisti tikrąsias to meto žydų gyvenimo sąlygas.

Anos Frank dienoraštis yra vienas geresnių egodokumento pavyzdžiui. Jame mergina aprašo kiekvieną savo gyvenimo dieną, kasdienybę, savo jausmus, kuriuos jautė būtent tam tikrą akimirką.

Daugelis egodokumentų gali būti neišlikę. Senovėje populiarios giminės knygos – Silvos – taip pat laikomos egodokumentais.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (lenk. Mikołaj Krzysztof Radziwiłł (Sierotka); 1549 m. rugpjūčio 2 d. Čmieluve – 1616 m. vasario 28 d. Nesvyžiuje) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės karinis veikėjas, kartografas.

Po tėvo mirties 1565 m. gegužės 28 d. 1566 m. rudenį jis leidosi į lemtingą kelionę į Italiją, aplankė Romą, Milaną, Veneciją, Paduvą. Šios kelionės metu tėvo išauklėtas protestantu jaunuolis perėjo į katalikų tikėjimą. 1575 m. Radvila davė įžadus aplankyti Viešpaties kapą Jeruzalėje. Taip dėl stipraus tikėjimo Našlaitėlis tapo pirmuoju lietuvių piligrimu bei išsiruošė į šventą kelionę. Kelionė truko daugiau nei metus, su palyda jis aplankė Veneciją, Kretą, Kiprą ir pro Damaską birželio mėnesį pasiekė Jeruzalę, vėliau Našlaitėlis leidosi į Egiptą, lankėsi Kaire, buvo pirmasis lietuvis matęs Egipto piramides ir senąją Egipto kultūrą. Visą savo kelionę Našlaitėlis plačiai aprašė dienoraštinio tipo memuaruose. Jėzuitų paskatintas, Našlaitėlis pagal memuarus nusprendė išleisti knygą pavadinimu Kelionė į Jeruzalę. Jos pirmas lotyniškas leidimas atnešė Našlaitėliui pasaulinę šlovę. Knyga vertinama dėl unikalių geografinių, architektūrinių, archeologinių, antropologinių ir kultūros istorijos žinių pateikimo.

Našlaitėlio memuarai yra vienas iš sėkmingiausių Lietuvos egodokumentų pavyzdžių, pasisekimo sulaukęs toli už šalies ribų ir tapęs pirmuoju lietuvių bestseleriu Europoje.^[3]

Terminas egodokumentas pakankamai skambus tačiau keliantis ir nemažai klausimų. Iš lotynų kalbos išvertus žodis „ego“ reiškia „aš“. Šioje vietoje susiduriame su problema, nes versti tiesiogiai „aš dokumentas“ negalime. Verčiant taisyklingai iš anglų kalbos, lietuvių kalboje sąvoka egodokumentas turėtų būti įvardyta kaip „mano liudijimas“, „mano požiūris“ ar pan.

Terminas egodokumentas lietuviškajame mokslo diskurse nėra išplėtota. Istorikai vartoja asmeninio dokumento, priešpastatomo pragmatiniam dokumentui arba dalykinei raštijai, sąvoką; literatūrologai siūlo intymiosios raštijos sąvoką, kurią, remiantis Lietuvių literatūros enciklopedija, žanriniu požiūriu sudaro Atsiminimai, Dienoraštis, Autobiografija, Laiškas.^[4]

Mokslininkams sunku susikalbėti, jeigu skirtingų kalbų atstovai nevienodai supranta vieną ar kitą terminą. „Jeigu tai adekvataus vertimo sunkumai, tuojau pat iškyla kiekvienos kalbos sistemos ir savitumo dalykai, taigi ir išverčiamumo į kitas kalbas, komunikavimo, kartu ir tekstiškumo problema“.^[5]

Lietuvių kalboje egzistuoja terminas dokumentotyra, kuris yra labai imlus, tuo labiau, kad dokumento sąvoka mūsų laikais labai smarkiai išsiplėtė. Pasak Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojo, Prof. dr. (HP) A. Pacevičiaus, jei yra dokumentotyra, gali būti ir egodokumentotyra. „Knyga, netradicinės informacijos laikmenos – tai ir istoriniai atitinkamos epochos šaltiniai, ir mūsų laikų dokumentai. Net ir medijas bandoma vienaip ar kitaip susieti su tam tikrais dokumentais, tačiau jos reiškiasi ne tik rašytine forma kaip bendros spausdinamosios (laikraščiai, žurnalai ir pan.), bet ir transliuojamosios (radijas, televizija, internetas) masinės informacijos priemonės. Daugialypėje terpėje veikiančios mediatekos, tinklaraščiai, „veidaknygės“ gali būti traktuojamos kaip moderni tinklaveikos pagimdyta egodokumentika“.^[6]

Egodokumento terminas pakankamai aiškiai apibrėžia komunikacijos ir informacijos mokslininkų, taip pat kultūros ir literatūros istorikų požiūrį į egodokumentus kaip tam tikrą asmeninės raštijos kategoriją, kuri ligi šiol Lietuvoje buvo skirstoma į skirtingas sritis (formalioji bibliotekų ar archyvų klasifikacija). Visgi pasiūlymas dėl kito termino ne iki galo atskleidžia egodokumentikos esmę – egodokumentiniuose tekstuose tiesiogiai ar nesąmoningai dažniausiai liudijama apie save.

Terminą „socialiniai tinklai“ 1954 metais įvedė Mančesterio sociologas James Barnes. Šiuo terminu buvo apibrėžiamas žmogaus kontaktų ratas. Antroje XX a. pusėje šis terminas tapo labai populiarus ir socialinių tinklų viršūnėmis (mazgais) laikomi ne tik individai, tačiau ir bet kurie kiti aktoriai (individai, organizacijos, grupės – bet koks susijusių subjektų rinkinys, angl. actors), susieti socialiniais ryšiais.

Virtualių socialinių tinklų (angl. Online social networks, OSNs; Social Network Sites, SNS) pradžia laikomas interneto atsiradimas. Plačiąja prasme visą saityno (žiniatinklio) erdvę galima laikyti virtualiu socialiniu tinklu, kurį aprašo didžiulis grafas, grafo viršūnės – atskiri tinklalapiai, o hypernuorodos – grafo lankai, jungiantys viršūnes. Virtualaus socialinio tinklo ir saityno struktūra turi daug bendro, nes juos sieja socialinis komponentas.^[7]

Išradus internetą atsirado ir pirmosios elektroninės skelbimų lentos. Jos užtikrino efektyvų bendravimą, taip pat suteikė galimybes vartotojams lengvai susisiekti su centrine sistema, kur jie galėjo įkelti failus, siųsti žinutes kitiems tinklo vartotojams. Didžioji dalis elektroninių skelbimų lentų buvo lokalios, nes to meto technologijos nebuvo labai pažengusios ir ribojo šių sistemų lankstumą, bei patogumą, keistis buvo galima tik elektroninėmis knygomis ar nesudėtingais failais. Elektroninių skelbimų lentų populiarumas ir dėmesys į jas išaugo XX a. 80-aisiais ir 90-asiais metais, kai internetas pradėjo sparčiai vystytis ir pradėjo užimti vis didesnę dalį žmonių gyvenimuose. 1970 m. atsirado ComputeServe sistema. ComputeServe tinklo dalyviams buvo suteikta galimybė perduoti failus ir gauti leidimą peržiūrėti naujienas ar įvykius vykstančius tuo metu. Šį tinklą galima lyginti su šių laikų forumais ir jų sistemomis. Žemiau pateikiama lentelė, kurioje įvardyti XXI amžiuje populiariausi socialiniai tinklai visame pasaulyje.^[8]

^[9]

Dabartinių socialinių tinklų pradžia yra laikomas AOL korporacija (America Online), sukurta ir užtvirtinta 1983 metais. AOL buvo galima atlikti profilių, kuriuose pateikiama informacija apie vartotoją, paiešką. Būtent taip prasidėjo didysis egodokumentikos šuolis. 1997–2001 metais atsirado puslapiai, kuriuose buvo įvairūs profilių ir viešai matomų draugų išsireiškimai ar vadinamieji postai. AsianAvenue.com, BlackPlanet.com, Migente.com pagalba buvo suteikta galimybė, kurti personalinius, profesinius ar pažinčių profilius. Vartotojai galėjo identifikuoti savo draugus, profiliuose neprašydami patvirtinti ryšių.^[10]

Dauguma šiuolaikinių žmonių nemažai laiko skiria socialiniams tinklams, net dirbdami ar besimokydami jie naršo juose ar skelbia įvairią informaciją. Labai maža dalis mūsų susimąsto, kokia visgi įtaką mums turi socialiniai tinklai. Mes pateikiame newsme.com.ua sudarytą sąrašą, kuris parodo, kaip visgi mums daro įtaką skelbiama egodokumentika socialiniuose tinkluose ir naršymas juose.

1. Socialiniai tinklai yra trečdalio šiuolaikinių skyrybų priežastis.
2. Nuo 2011 metų lapkričio „Facebook“ patentavo būdą sekti vartotojus net tuomet, kai šie nėra prisijungę prie tinklo.
3. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad tūnojimas socialiniuose tinkluose didina savižudybių riziką, nes žmogus iki minimumo sumažina bendravimą su aplinkiniais ir atsiriboja nuo tikrovės.
4. Statistiniai duomenys rodo, kad dėl socialinių tinklų poveikio lytinių nusikaltimų prieš nepilnamečius kiekis išaugo 26 kartus.
5. Socialiniai tinklai susiaurina žmogaus pasaulėžiūrą: jis tampa priklausomu nuo menkaverčių, nereikalingų pranešimų.
6. Socialiniuose tinkluose susipažįsta kas penkta pasaulio šeima.
7. 80 proc. žmonių labiau tiki internetiniais, o ne realiais draugais.^[11]

Taigi iš sąrašo galime spręsti, kad socialiniai tinklai kuo toliau, tuo labiau skverbiasi į kiekvieno mūsų gyvenimą ir užima vis didesnę jo dalį. Tame yra ir gerų, ir blogų dalykų, kurie visgi priklauso nuo mūsų pačių ir mūsų požiūrio į egodokumentiką, kurią mes skleidžiame pasauliui.

Facebook (angl. face – 'veidas', book – 'knyga'; pažodžiui Facebook – „veidaknygė“) – interneto platforma, interneto bendruomenė. Facebook užsiregistravę nariai gali patalpinti savo profilį (asmens aprašą), įkelti nuotraukų, paveikslėlių, video failų bei nurodyti ryšius su draugais, pažįstamais asmenimis ir kt. Bendruomenėje gali būti kuriami fotoalbumai, vidinės grupės (pagal interesus, pomėgius ir kt. kriterijus), keičiamasi žiniomis tarp grupės narių ir bendraujama kitomis formomis.

Socialinis tinklas Facebook yra itin patogi platforma kiekvienam žmogui be didelių pastangų kurti savo gyvenimo aprašymą nuolat jį tobulinant, plečiant, keičiant. Dabartiniai socialiniai tinklai sėkmingai keičia visa tai, ką buvo įprasta laikyti egodokumentika. Facebook, būdamas itin populiarus ir didelę funkcijų įvairovę teikiantis socialinis tinklas tampa tuo įrankiu, kuriuo žmonės kuria savo asmenybės aprašymą. Iš tikrųjų, Facebook profilis yra virtęs savotišku egodokumentu, kuris gali daug ką pasakyti apie jo autorių.

Kaip ir kiekviena interneto svetainė, taip ir Facebook pasižymi tam tikra struktūra ir ypatumais. Žemiau pateikiamos svarbiausios socialinio tinklo dalys ir atliekamos funkcijos.

Kiekvienas žmogus, kuris nori naudotis šiuo socialiniu tinklu privalo susikurti paskyrą – jo tapatybę nurodantį informacijos rinkinį. Informacijos kiekiai šiuo etapu gali itin varijuoti. Pagrindas, kurio reikalaujama, yra: vardas, pavardė, elektroninis paštas arba telefono numeris bei slaptažodis – standartinis daugelio socialinių tinklų rinkinys. Vėliau savo profilyje galima nurodyti daugiau dalykų: gimimo data, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, karjera, šeimos sudėtis bei įvairios dominančios veiklos, mėgstamos vietos ir t. t.

Kita Facebook asmenybės identifikacijos sritis yra asmeninė laiko juosta, kitaip vadinama „siena“. Čia talpinamos žmogaus rašomos naujienos bei veikla socialinio tinklo ribose arba už jų. Galimybės yra neribotos, o bendrai dedama informacija – ryškus kuriančio žmogaus asmenybės atspindys.

• Nuotraukos. Nuotraukų kiekis Facebook apie jas keliančius žmones pasako itin daug, o fotografuojama yra viskas – maistas, naminiai gyvūnėliai, artimi draugai, šeima, gautos dovanos, aplinka bei viskas, ką tik gali įamžinti foto objektyvas.
• Kitų Facebook profilių žymėjimas – tag‘inimas. Facebook leidžia savo įrašuose žymėti kitus žmones (tai gali būti draugai, „Facebook“ profilį turinčios įmonės ir t. t.). Toks žymėjimas ne tik suteikia papildomos informacijos įrašui, bet ir praplečia jį matysiančių žmonių kiekį, nes ir įraše pažymėto žmogaus laiko juostoje ši informacija taip pat bus matoma bei pasiekiama.
• Įrašai – post‘ai. Facebook funkcija, leidžianti savo laiko juostoje talpinti tekstus, kurie gali būti iliustruojami nuotraukomis, paveikslėliais, gif‘ais emoticon‘ais, sticker‘iais bei kitomis galimomis teksto apipavidalinimo galimybėmis.
• Nuorodų talpinimas. Facebook turi galimybę dalintis mėgstamos muzikos nuoroda, skaitytu straipsniu, juokingu interneto paveikslėliu ar žymių žmonių citatomis, filmų fragmentais ir viskuo, kas tik yra pasiekiama internete.
• Savo nuomonės reiškimas. Facebook kiekviena individo veikla gali būti įvertinta – like, share, comment. Kitų žmonių įrašus Facebook vartotojas gali laisvai komentuoti, dalintis jais įterpdamas savo komentarą arba tiesiog išreikšti pritarimą, spausdamas like mygtuką. Visai neseniai Facebook savo vartotojams pasiūlė daug daugiau reakcijos galimybių, šalia „like“ mygtuko atsirado ir kitas emocijas reiškiantys ženklai – pyktis, juokas, susižavėjimas ir nuostaba.
• Vietos žymėjimas – check in. Facebook yra galimybė pažymėti ir vietą, kurioje tuo metu esi. Bet koks nurodytas vietovardis, gali būti pridėtas prie „location“ skilties ir įraše bus rodomas, kaip vieta, kurioje tuo metu yra žmogus.
• Būsenų žymėjimas. Galima prie kiekvieno įrašo papildomai pridėti ir nusiteikimą, nuotaiką ar savijautą nurodančią būseną, kuri leis skaitantiems geriau suprasti įrašo prasmę bei tinkamai jį interpretuoti.
• Video talpinimas. Yra įmanomas ir įvairios video medžiagos kėlimas. Taip žmonės neretai dalinasi savo talentais – šokių, dainavimo video arba video blog‘o formatu pasakoja apie savo gyvenimą.

Facebook leidžia ne tik rašyti savo asmenybės istoriją internete, bet ir yra efektyvi komunikacijos priemonė. Čia yra daugybė įrankių žmonėms bendrauti, kuriant tiek asmeninius, tiek grupinius susirašinėjimus ar net video skambučius bei bendras draugų, kolegų, bendramokslių grupes. Facebook susirašinėjimo programėlė „Messenger“ suteikia informacijos ir apie šalimais esančius draugus, ir apie tai, ar šiuo metu jie yra prisijungę prie tinklo ar ne. Įvairūs susirašinėjimai ar informacija, perduota jų metu, yra saugoma bei niekur nedingsta, tad kaip ir laiškai visa tai tampa šiuolaikinės egodokumentikos pavyzdžiu.

Šiandien Facebook tampa ir itin patogiu laiko planavimo bei renginių, įvykių organizavimo įrankiu. Event‘ų, grupių kūrimas paprastina renginių komunikaciją, suteikia galimybes informacijai pasiekti platesnę auditoriją. Taip pat tai leidžia daugiau sužinoti apie žmogų – kur jis eina, kokiuose renginiuose dalyvauja, prie kurių grupių nusprendžia prisijungti bei kokios temos jį domina.

Gana pagrįstai galima pasakyti, kad Facebook paskyros yra vartotojų kasdien rašoma, keičiama bei papildoma egodokumentika, būdas saviraiškai. Facebook profilis iš tikrųjų apie žmogų gali pasakyti viską, pradedant vardu bei pavarde ir baigiant tuo, ką jis šiandien valgė pusryčiams ar kur praleido vasaros atostogas. Veikla visuose socialiniuose tinkluose ir ypač Facebook yra tapusi šiuolaikine egodokumentika bei būdu įsiamžinti.

• Egodokumentai yra svarbus informacijos išteklius, pastaruoju metu sulaukiantis didelio mokslininkų ir visuomenės dėmesio.
• Egodokumentinio paveldo tyrimai Lietuvoje vykdomi siekiant atskleisti raštijos pirmuoju asmeniu tipologinę sistematiką, kilmę, identifikuoti autorių.
• Egodokumentais yra vadinama intymioji raštija pirmuoju asmeniu, skirta sau ir/ar artimiesiems ir esmiškai skiriasi tiek nuo publikavimui skirtų tekstų, tiek nuo dalykinės raštijos, kurtos viešų įstaigų raštinėse.
• Tipologijos požiūriu jau XVIII a. Lietuvoje aptinkamos praktiškai visos egodokumentinės raštijos rūšys, funkcionavusios Vakarų Europoje ir XIX-XX a. patyrusios esminius pokyčius dėl visuomenės modernizacijos.
• Egodokumentinei raštijai kelionės aprašymai priskirtini ir kaip tiesioginės patirties ir empirinio stebėjimo rezultatas. Svarbia sąlyga atsirasti tokiam aprašymui buvo aktyvus jo autoriaus dalyvavimas su kelione susijusiuose įvykiuose. Tai garantuodavo pranešimo autentiškumą.