Dionisas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Dionisas (gr. Διώνυσος, Dionysos) graikų mitologijoje – vynuogių, vyndarystės, ekstazės dievas, Dzeuso ir Tėbų karalaitės Semelės (arba Persefonės) sūnus. Romėnų mitologijoje jį atitiko Bakchas (Bacchus). Jis siejamas su laisvumu, vyno sukeliamia teigiamia socialine įtaka. Taip pat jis vaizduojamas kaip civilizacijos sergėtojas, įstatymų leidėjas, taikos mylėtojas, žemės ūkio ir teatro globėjas. Dionisas – kuriamųjų gamtos jėgų dievas. Jo įsikūnijimu buvo laikomi augalai – medžiai, vynuogienojai – arba gyvuliai – jautis, žirgas, ožys.

Antikiniu laikotarpiu Dionisas buvo tokia dievybė, kurio kultas iš negraikiškų vietovių – Trakijos šiaurėje, Mažosios Azijos pietuose ir Kretos pietuose – VII–VI a. prieš m. e. lyg viesulas perėjo per visą Graikiją. Šis ekstazinis kultas žadino tuometinių graikų vaizduotę. Kulto dalyviai patys vaizdavosi esą Dionisu. Dionisas dar turėjo Bakcho vardą, todėl jo kulto dalyviai buvo vadinami bakchantais arba bakchantėmis. Dioniso kultas lengvai įsiurbė į save tiek įvairias karnavalinio tipo apeigas, tiek ir minėjimus protėvių arba vietinių herojų garbei. Dioniso paveikslo daugiaprasmiškumas pasireiškė įvedant daugybę švenčių, kuriose buvo iškeliama viena ar kita šio paveikslo pusė.

Dauguma graikų mano, kad Dioniso kultas kilo iš Anatolijos Graikijos, Nisos. Nisa minima Anatolijoje, Libijoje, Etiopijoje (Herodotas), ar net Arabų pusiasalyje (Diodoras Sikulas). Galbūt dėl jo sunkiai ištariamo vardo jis buvo minimas kaip „dievas iš Nisos“. Apolodoras mini kūdikį Dionisą, vynuogių dievą, kuris buvo slaugomas vandens nimfų, haidžių, Nisoje. Hetitai iš Anatolijos savo kalboje ji vadina „Nesili“, vėliau tapusiu „Nesi“. Pagal tai galima teigti jog Dioniso kultas yra kilęs iš kitur (ne iš Graikijos). Bet Mikėnuose rastose lentelėse užrašytas jo vardas „DI-VO-NI-SO-JO“, ir Kerenyi atsekė jo pėdsakus į minietišką Kretą, kur jo vardas yra nežinomas, bet jo aprašymas atpažįstamas. Aišku, kad Dioniso kultas yra buvęs graikų kultūroje ilgą laiką, bet ir tuo pačiu jis išlieka kažkuo jai svetimas.

Kulto šventės, kurias romėnai rengdavo Bakcho (Dioniso) garbei, vadintos bakchanalijomis.

Dioniso gimimo versijos yra dvi.

• Pirmojoje versijoje, jo motina buvo Semelė (Kadmo duktė), mirtingoji moteris, o tėvas Dzeusas. Dzeuso žmona Hera, pavydžioji ir išdidžioji deivė, sužinojo apie išdavystę, kol Semelė dar buvo nėščia. Hera, pasirodžiusi kaip senė, susidraugavo su Semele, kuri tikėjo, kad jos vyras iš tikrųjų yra Dzeusas. Hera apsimetusi jog netiki tuo, pasėjo abejonės sėklą Semelės mintyse. Smalsioji Semelė pareikalavo iš Dzeuso, kad šis pasirodytų savo dieviškuoju pavidalu. Nors Dzeusas maldavo Semelės to neprašyti, bet ji buvo užsispyrusi, ir Dzeusas sutiko. Mirtingieji pamatę tikrąjį dievo pavidalą miršta, ir Semelė numirė. Dzeusas išgelbėjo embrioninį Dionisą, įsiūdamas jį į savo šlaunį. Po kelių mėnesių gimė Dionisas.
• Kitoje versijoje, Dionisas buvo Dzeuso ir Persefonės sūnus. Pavydžioji Hera vėl mėginusi užmušti vaiką. Šį kartą ji pasiuntusi titanus vaiką suplėšyti į gabalus, o jį suviliojusi žaislais. Dzeusas išvijo titanus svaidydamasis žaibais, bet tik tada kai titanai buvo viską suėdę išskyrus Dioniso širdelę, kuri buvo išgelbėta Atėnės, Rėjos ar Demetros. Dzeusas panaudojo širdelę ir atkūrė Dionisą duodamas suvalgyti jo širdelę Semelei ir taip ją apvaisindamas.

Taigi jis gimė dukart. Kartais yra sakoma jog būtent dėl jo mirties ir atgimimo Dionisas buvo daugiausia garbinamas paslaptingų religijų, nes jo mirtis ir atgimimas kėlę pagarbą. Ši versija buvo naudota graikų ir romėnų paslaptingose religijose. Jos variantai yra aprašomi Kalimacho ir Nono, kurie Dionisą vadino Zagrėjumi, ir taip pat keliose poemos fragmentuose skirtose Orfėjui.

Legenda byloja, kad Dzeusas paėmė kūdikį Dionisą ir atidavė prižiūrėti vandens nimfoms Nisoje. Jos prižiūrėjo jį kūdikystėje ir vaikystėje, už jų rūpestį Dzeusas apdovanojo jas, kaip hajides įamžindamas tarp žvaigždžių. Vėliau jis buvo auginamas Maro.

Kai Dionisas paaugo, atrado vyną ir jo išgavimą, jo saldžiąsias sultis. Bet Hera užtemdė jam protą beprotybe, ir Dionisas pasileido klajoti po įvairias pasaulio šalis. Frygijoje deivė Kibelė, geriau žinoma kaip graikų deivė Rėja, jį išgydė ir išmokė religinių apeigų. Tada jis keliavo po Aziją mokydamas žmones vyno kultivavimo, gaminimo meno. Garsiausia jo kelionės dalis yra ekspedicija į Indiją, kuri kaip minima truko keletą metų. Triumfuodams grįžo ir įvedė savo kultą Graikijoje, bet jam pasipriešino princai, nes Dionisas kartu atnešė netvarką ir beprotybę.

Būdamas jaunuolis Dionisas buvo nepaprastai patrauklus. Vieną kartą užsimaskavęs kaip mirtingasis laive, jūreiviai mėginę jį pagrobti savo seksualiniems malonumams. Dionisas gailestingai pavertė juos į delfinus, išskyrus kapitoną, Akoitą, kuris atpažino dievą ir mėgino sulaikyti jūreivius.

• Garsiausias mitas yra apie karalių Midą. Kartą Dionisas pasigedo savo mokytojo Sileno. Senukas prisigėrė ir klajojo po apylinkes, kol gyventojai jį nunešė savo karaliui Midui. Midas atpažinęs senuką ir svetingai priėmęs. Vienuoliktą dieną Midas grąžino Sileną Dionisui. Dionisas už tai jam pasiūlęs pasirinkti apdovanojimą. Midas paprašęs, jog viskas, prie ko jis prisiliestų, virstų auksu. Dionisas apgailestaudamas, jog Midas nepasirinko geresnio noro, įvykdė jo prašymą. Midas iš pradžių apsidžiaugęs be galo, bet vėliau negalėdamas valgyti ir gerti pradėjo nekęsti savo dovanos. Tada neturėdamas kitos išeities maldavo, kad Dionisas panaikintų savo dovaną. Dionisas išgirdo jo maldas ir pasakė jam, jog šis turi išsimaudyti Paktolo upėje. Kai tik jis palietė upės vandenis, galia perėjo į upę, ir upės smėlis tapo auksu (tai paaiškina, kodėl Taktolo upė buvo tokia gausi aukso).

• Kai Hefaistas pririšo Herą prie magiškos kėdės, Dionisas jį nugirdė ir parnešė atgal į Olimpą. Už tai jis tapo vienu iš dvylikos Olimpo dievų.

• Kalirhojė buvo Kalidonijos moteris, kuri ižeidė Dioniso žynį, kuris grasino visas Kalidonijos moteris užkrėsti beprotybe. Žynys įsakė paaukoti Kalirhoję, bet ji pati nusižudė. Kalirhojė įšoko į šulinį, kuris vėliau buvo pavadintas jos vardu.

• Dionisas vėliau prisidėjo prie graikų mitologijos panteono, taigi buvo priešiškumų. Taip pat Homeras mini buvus priešiškumams Dioniso atžvilgiu. Euripidas irgi rašė apie destrukcinę Dioniso prigimtį savo pjesėje "Bakchantės". Taip pat mitas apie karalių Likurgą. Pjesėje Dionisas grįžta į savo gimimo vietą, Tėbus, valdomus savo pusbrolio Pentėjo. Pentėjas buvo supykęs ant Tėbų moterų, taip pat ir ant savo motinos, Agavės, kurios atmetė jo šventumą ir garbino Dionisą prieš jo valią. Dioniso garbintojos buvo žinomos kaip menadės, kraujo ištroškusios, laukinės moterys. Dionisas priviliojo Pentėją ateiti į mišką, o ten menadės, taip pat ir Agavė, jį suplėšiusios į gabalus.

• Kai karalius Trakijos Likurgas sužinojo, kad jo karalystėje yra Dionisas, jis įkalino visas menades. Dionisas pabėgo, pasiimdamas ir Tetidę. Tada Dionisas sukėlė sausrą ir žmonės sukilo. Dionisas pavertė karalių Likurgą bepročiu ir Likurgas kirviu sukapojo savo sūnų į gabalus, manydamas, kad tai gebenės gabalas, šventas Dionisui augalas. Tada orakulas išpranašavęs, kad žemė liks sausa ir išdžiūvusi, kol Likurgas bus gyvas, taigi žmonės jį pagavo ir ketvirčiavo. Kai Likurgas mirė, Dionisas panaikino prakeiksmą.

Dioniso mitolologija ir krikščionybė turi daug bendro. Daug paralelių yra tarp Dioniso ir Jėzaus legendų; abu yra gimę iš mirtingosios moters ir dievo, abu yra prisikėlę iš numirusių, ir abu pavertę vandenį vynu. Pagal mokslininką Barry Powell, sąvokos apie kūno ir kraujo valgymą yra paveiktos Dioniso kulto. Dioniso mituose yra daug užuominų apie kanibalizmą. Kitas pavyzdys, kad graikų mitologija turėjo labai didelę įtaką krikščionybės formavimuisi, yra graikų dievo Pano, krikščionybėje vaizduojamo kaip Šėtono, kadangi Panas graikų mitologijoje turėjęs gyvulišką kūno apačią su kanopomis ir ragais. Dar vienas Šėtono atributas yra trišakis. Manoma, kad jis pasiskolintas iš graikų mitologijos, o tiksliau iš Poseidono, kuris yra vyriausias jūrų dievas.

Su Afrodite:

1. Charitės – geranoriškos, malonios ir linksmos deivės;
2. Himenajus – santuokos dievas;
3. Priapas – vaisingumo dievas;

Su Ariadne:

1. Oinopionas – Kios karalius.

Su Nikte:

1. Ftonas – pavydo ir neapykantos įsikūnijimas;

Su nežinoma motina:

1. Akidas – nelaiminga meilė su nimfa Galatėja.

Ž • A • R Graikų mitologija Pirmapradžiai dievai Anankė Chaosas Chronas Erebas Erotas Eteris Fanas Fusis Gaja Hemera Hidras Niktė Nesojos Okeanas Pontas Talasa Tartaras Tetidė Tesidė Uranas Titanai Pradiniai Febė Hiperionas Japetas Krejas Kronas Kojas Mnemosinė Rėja Okeanas Temidė Tėja Tetija Vaikai Atlantas Epimetėjas Prometėjas Menotėjas Metidė Leto Helijas Selenė Eos Astraja Asterija Olimpo dievai Afroditė Apolonas Arėjas Artemidė Atėnė Demetra Dionisas Dzeusas Hadas Hefaistas Hera Hermis Hestija Poseidonas Kiti žymesni dievai Asklepijas Eolas Glaukas Hekatė Helijas Hipnas Morfėjus Nemezidė Nerėjas Nikė Panas Tanatas Didvyriai Agamemnonas Achilas Edipas Hektoras Heraklis Jasonas Odisėjas Persėjas Tesėjas Mitinės būtybės Charibdė Chimera Cerberis Diomedo žirgai Echidna Empusa Feniksas Gigantai Gerijonas Gorgonės Harpijos Hekatonkheirai Kentaurai Kiklopai Lernos hidra Kampė Sirenos Scilė Sfinksas Pegasas Tifonas Mūzos Aoidė Erata Euterpė Kaliopė Klėjo Meletė Melpomenė Mnemosinė Polymnija Talėja Terpsichorė Uranija Nimfos Rūšys Driadės Hajadės Hamadriadės Hesperidės Lampadės Nereidės Najadės Okeanidės Oreadės Plejadės Žymiausios Amfitritė Azija Dafnė Tetidė Amaltėja Kalista Kita Argonautika Heraklio žygiai Odisėja Pusdieviai Trojos karas Kategorija