Dievas kūrėjas

Dievas kūrėjas arba Dievas sutvėrėjas – dievybė, atsakinga už Žemės, pasaulio ir visatos sutvėrimą religijoje ir mitologijoje. Monoteizme vienatinis Dievas dažnai yra ir kūrėjas. Daugybė monolatristinių tradicijų atskiria antrinį kūrėją nuo pirminės transcendentinės būtybės, laikomos pirminiu kūrėju.^[1]

Faraono Echnatono ir karalienės Nefertitės iniciatyva apie 1330 m. pr. m. e., Naujosios Karalystės laikotarpiu, dykumoje buvo pastatyta nauja sostinė (Achetatenas) faraono šeimai ir vienintelio dievo kūrėjo garbintojams. Dar šio tėvas Atoną garbino kartu su kitais egiptiečių panteono dievais. Atonizmui, vienos dievybės iškėlimui prieš kitus dievus, priešinosi vėlesnis faraonas Tutanchamonas, kaip aprašyta artefakte „Atkūrimo steloje“.^[2] Nepaisant skirtingų požiūrių, kai kurie istorikai atonizmą laiko vienu iš monoteizmo pirmeivių žmonijos istorijoje.

Pradžios knygos sukūrimo pasakojimas yra tiek judaizme, tiek krikščionybėje priimtas kūrimo mitas.^[3] Pirmajame pasakojime Elohim (hebrajų bendrinis žodis, reiškiantis Dievą) per šešias dienas sukuria dangų ir žemę, gyvūnus ir žmoniją, tada ilsisi, laimina ir pašventina septintąją (t.y., šabą). Antrajame pasakojime Dievas, vadinamas asmeniniu vardu Jahvė, iš dulkių sukuria Adomą, pirmąjį žmogų, ir įkurdina jį Edeno sode, kur jam suteikiama viešpatystė prieš gyvūnus. Ieva, pirmoji moteris, yra sukurta iš Adomo ir kaip jo draugė.

Sukūrimo mite gvildenamos temos, panašios į Mesopotamijos mitologijos temas, pabrėžiant izraelitų tikėjimą vienu Dievu.^[4] Kūrimo mito užrašymas datuojamas 6-7 a. pr. m. e. Pasakojimą galima interpretuoti kaip Mesopotamijos religijos kūrimo teologijos kritika: Pradžios knyga patvirtina neigia politeizmą.^[5]

Krikščionybėje kuriančiosios dievybės tema plėtojama net ik Pradžios knygoje, bet ir Naujajame Testamente. Evangelijos pagal Joną įžanga pradedama taip: "Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.² Tas pats buvo pradžioje pas Dievą.³ Viskas buvo sukurta Jo ir be jo nebuvo sukurta nieko, kas būtų padaryta“.^[6]

Dievas kaip kūrėjas be laikų pradžios patvirtinamas Apaštalų tikėjimo išpažinime ("Tikiu Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją. ", I m. e. a.), kuris yra simetriškas Nikėjos tikėjimo išpažinimui (IV a.)

Pagal islamą, dievybė kūrėjas, Dievas, arabiškai žinomas kaip Alachas, yra visagalis ir viską žinantis visatos Kūrėjas, Palaikytojas, Tvarkytojas ir Visatos Teisėjas. Sukūrimas yra vertinamas kaip dieviškojo pasirinkimo ir gailestingumo veiksmas, turintis vienintelį didžiulį tikslą – išbandyti žmonijai: "Kas sukūrė mirtį ir gyvenimą, kad išbandytų jus, kuris iš jūsų yra geriausias darbuose. Ir Jis yra Visagalis, dažnai atleidžiantis; "^[7] Tie, kurie išlaiko išbandymą, apdovanojami Rojumi: „Iš tiesų teisiesiems išsipildys (širdies) troškimai;^[8]

Viena iš didžiausių sikizmo tikėjimo pareigų yra garbinti Dievą kaip „Kūrėją“, vadinamą Waheguru, kuris yra beformis, anapus laiko ir neregimas, t.y. Nirankar, Akal ir Alakh Niranjan. Religija remiasi tikėjimu „Vienas Dievas visiems“ arba Ik Onkar .

Bahajų tikėjime Dievas yra neišnykstanti, nesukurta būtybė, kuri yra visos egzistencijos šaltinis.^[9] Jis apibūdinamas kaip „asmeninis Dievas, nepažinus, neprieinamas, viso Apreiškimo šaltinis, amžinas, visažinis, visur esantis ir visagalis“.^[10][11] Nors vertinamas kaip transcendentinis ir tiesiogiai nepasiekiamas, jo įvaizdis atsispindi jo kūryboje. Kūrybos tikslas – kad tvarinys galėtų pažinti ir mylėti savo kūrėją.^[12]

Mandeizme Haji Rabi (liet. „Didysis gyvenimas“) arba „Didysis gyvasis Dievas“ yra laikomas aukščiausiuoju Dievu, iš kurio kyla viskas. Jis taip pat žinomas kaip „Pirminė gyvybė“, nes kurdamas materialųjį pasaulį, Jušaminas kilo (emanavo) iš Haji Rabio kaip „antrinė gyvybė“.^[13] „Mandėjų doktrinos principai: tikėjimas vieninteliu didingu Dievu, Haji Rabiu, kuriam priklauso visos absoliučios savybės; Jis sukūrė visus pasaulius, savo galia suformavo sielą, žmogaus kūną suteikė Adomui ir Ievai, pirmiesiems vyrui ir moteriai. Mandėjai pripažįsta Dievą amžinuoju, visa ko kūrėju, vieninteliu viešpataujančiu, neturinčiu pagalbininko.^[14]

Monolatristinės tradicijos atskiria antrinį kūrėją nuo pirminės transcendentinės būtybės, kuri ir laikoma pirminiu kūrėju.^[1] Anot Gaudija vaišnavų, Brahma yra antraeilis, ne aukščiausiasis kūrėjas.^[15] Tuo tarpu Višnus yra pagrindinis kūrėjas. Pagal vaišnavų tikėjimą Višnus sukuria pagrindinį visatos apvalkalą ir aprūpina visomis žaliavomis, taip pat apgyendina gyvąsias būtybes materialiniame pasaulyje, o Brahma dirba su Višnaus pateiktomis medžiagomis, kad sukurtų tai, kas Purano terminija laikoma planetomis, ir prižiūri jų populiaciją.^[16]

Budizmas neigia dievybę kūrėją ir teigia, kad pasaulietiškos dievybės, tokios kaip Mahabrahma, klaidingai suvokiamos kaip kūrėjos.^[17]

Džainizmas taip pat nepalaiko tikėjimo dievybe kūrėja. Remiantis džainų doktrina, visata ir jos sudedamosios dalys – siela, materija, erdvė, laikas ir judėjimo principai – visuomet egzistavo (nekintanti visata, panaši į epikūrinį ir pastovios būsenos kosmologinį modelį). Visas sudedamąsias dalis ir reiškinius valdo visuotiniai gamtos dėsniai. Taip pat laikoma, kad neįmanoma sukurti materijos iš nieko, tad visa materijos suma visatoje išlieka tokia pati (panašiai kaip masės tvermės dėsnis). Panašiai kiekvienos gyvos būtybės siela yra unikali ir nesukurta, jos egzistencija neturi pradžios.^{[a] [18]}

Politeistinėse religijose pasaulis dažnai atsiranda organiškai, pvz., išdygdamas iš pirminės sėklos, lytiniu būdu, stebukliniu gimimu (kartais partenogenezės būdu), hieros gamos, smurtingai, sunaikinant pirmykštę pabaisą arba per demiurgo, arba „amatininko“, įsikišimą. Kartais dievas sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja kūryboje.

Platonas savo dialoge Timėjas aprašo kūrimo mitą, apimantį būtybę, vadinamą demiurgu (δημιουργός „amatininkas“). Neoplatonizmas ir gnosticizmas tęsė ir plėtojo šią koncepciją. Neoplatonizme demiurgas reiškia antrinę priežastį, arba diadą po monados. Gnostiniame dualizme demiurgas yra netobula dvasia, galbūt net bloga būtybė, emanavusi iš dieviškosios pilnatvės (Pleroma). Skirtingai nei Abraomo Dievas, Platono demiurgas nesugeba sukurti pasaulio iš nieko.

Hinduizme dievo kūrėjo aiškinimas priklauso nuo tradicijos ir filosofijos, kurios laikomasi. Hinduizmas kartais vadinamas henoteistiniu (garbina vieną dievą ir pripažįsta kitų egzistavimą).^[19]

Rigvedos Nasadyja sūkta („Nesaties giesmė“) yra vienas iš seniausių tekstų^[20], nusakančių „metafizinį spėliojimą“ apie tai, kas sukūrė visatą, dievo(-ų) ir Vienio sampratą ir ar net ši būtybė žino, kaip atsirado visata.^[21] Rigvedoje henoteistiškai giriamos įvairios dievybės.^[22] Giesmėse ne kartą minima viena tiesa ir tikrovė. Vedų literatūros „Viena tiesa“ šiuolaikinėje moksle buvo aiškinama kaip monoteizmas, monizmas, taip pat kaip sudievinti paslėpti principai, slypintys už didžiųjų gamtos įvykių ir procesų.

Povediniai Induizmo raštai siūlo daugybę kosmogonijos teorijų, kurių daugelyje dalyvauja Brahma. Tai yra Sarga (pirminis visatos kūrinys) ir Visarga (antrinis kūrinys), arba du tikrovės lygiai indų filosofijoje: vienas pirminis, kuris nekinta (metafizinis), ir kitas antrinis, kuriam būdinga nuolatinė kaita (empirinis). Anot šio modelio, visa pastarojo stebima tikrovė yra begaliniame pasikartojančiame egzistencijos cikle, o mūsų patiriamas kosmosas ir gyvybė yra nuolat kuriami, vystomi, sunaikinami ir sukuriami iš naujo.^[23] Pirminiu kūrėju Vedų kosmogonijose plačiai laikomas Brahmanas ar Puruša, Devi,^{[23] [24]} tuo tarpu Vedų ir povediniuose tekstuose skirtingi dievai ir deivės įvardijami kaip antriniai kūrėjai (povediniuose tekstuose – dažniausiai Brahma), o kai kuriais atvejais dar kitas dievas ar deivė yra antrinis kūrėjas kiekvieno kosminio ciklo pradžioje (kalpoje, eone).^{[25] [23]}

Brahma aprašytas kaip „antrinis kūrėjas“ Mahabharatoje ir puranose.^{[26][27] [28]}

Vėlyvojoje baltų pagonybėje visa ko kūrėju laikyti Praamžius, arba Prakorimas (anot M. Strijkovskio ir V. Manharto).^[29]

• Effendi, Shoghi (1944). God Passes By. Wilmette, Illinois: Baháʼí Publishing Trust. ISBN 0-87743-020-9.
• Flood, Gavin D. (1996), An Introduction to Hinduism, Cambridge University Press 
• Hatcher, William; Martin, Douglas (1985). The Baháʼí Faith. San Francisco: Harper & Row. ISBN 1931847061.
• Kramer, Kenneth (1986), World scriptures: an introduction to comparative religions, Paulist Press, ISBN 978-0-8091-2781-8 
• Leeming, David Adams; Leeming, Margaret (2004). A Dictionary of Creation Myths (anglų). Oxford University Press. ISBN 978-0-19-510275-8.
• Sarna, Nahum M. (1997). „The Mists of Time: Genesis I–II“. In Feyerick, Ada; Gordon, Cyrus H.; Sarna, Nahum M. (eds.). Genesis: World of Myths and Patriarchs (anglų). NYU Press. ISBN 978-0-8147-2668-6.
• Smith, Peter (2008). An Introduction to the Baha'i Faith. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-86251-6.