Nothing Special   »   [go: up one dir, main page]
Pereiti prie turinio

Delaveras

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šis straipsnis apie JAV valstiją. Apie upę skaitykite straipsnyje Delaveras (upė).
Delaveras
State of Delaware
Delavero vėliava Delavero herbas
Laiko juosta: (UTC-5)
------ vasaros: (UTC-4)
Valstybė Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Administracinis centras Doveris
Apygardos 3
Oficialios kalbos nėra
Įkūrimo data 1787 m.
Gubernatorius John Carney (D)
Gyventojų (2020[1]) 1 003 384 (45)
Plotas 5 130 km² (49)
  - vandens % 21,5 %
Tankumas (2020[1]) 196 žm./km² (6)
Aukščiausia vieta šalia Ebright Azimuth (137 m)
ISO 3166-2 US-DE
Tinklalapis delaware.gov
Vikiteka DelaverasVikiteka

Dèlaveras (angl. State of Delaware) – 1-oji JAV valstija (nuo 1787 m. gruodžio 7 d.). Sostinė – Doveris (angl. Dover), didžiausias miestas – Vilmingtonas (angl. Wilmington). Plotas – 5130 km².

Delaveras buvo pirmoji kolonija, 1787 m. priėmusi naująją konstituciją. Delaveras yra padalintas į 3 apygardas: Niukaslo, Kento, Sasekso. Niukaslo apygarda šiaurinėje dalyje yra labiausiai industrializuota.

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
   Šiame straipsnyje pastebėta daug būdingų vertimo klaidų.
Jei galite, pakoreguokite vertimą, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Delavero žemėlapis
The Twelve-Mile apskritimas

Delavero valstijos ilgis yra 154 km, o plotis vietomis svyruoja nuo 14 km iki 56 km. Valstijos plotas yra 5130 km². Delaveras yra 49 valstija pagal dydį, lenkianti tik Rod Ailandą. Šiaurėje ribojasi su Pensilvanijos valstija, rytuose su Delavero upe, Delavero įlanka, Naujuoju Džersiu ir Atlanto vandenynu, šiaurėje ir pietuose su Merilandu. Kartu su Merilando rytų pakrantės apygardomis ir dvejomis Virdžinijos apygardomis sudaro Delmarvos pusiasalį, kuris išsidėsto žemyn vidurio Atlanto pakrante.

Delavero valstijos ribos šiaurėje išsidėsto neįprastai, nes didžioji dalis sienos su Pensilvanijos valstija sudaro 12 mylių ilgio arkos formą. Tai vienintelė valstija visoje JAV, turinti ovalo formos sieną, kuri sudaryta brėžus apskritimą, kurio centru tapo Niukaslo miestas. Ši 12 mylių siena su Pensilvanijos valstija vadinama – Dvylikos mylių žiedu. Šiaurės vakaruose po apskritimo brėžimo liko pleištas tarp Merilando ir Delavero, kuris nuo 1921 m. oficialiai priklauso Delavero valstijai.

Topografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji dalis Delavero išsidėsčiusi lygumų regione.[2] Aukščiausia vieta yra šalia Elbright Azimuth, šalia Konkordo vidurinės mokyklos, vietovės aukštis apie 140 metrų virš jūros lygio. Pati šiauriausia valstijos dalis įeina į Apalačių pjedmontą, ši vietovė yra kalvota, uolėta.[3] Tarp Naujojo Arko ir Vilmingtono, pagal Roberto Kirkvudo greitkelį, driekiasi Apalačių pjedmonto lūžio linija, šio greitkelio pietuose pereinama į Atlanto pakrantės lygumas, kurios yra plačios, smėlėtos, o kai kuriose vietose pelkėtos.

Klimatas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi beveik visą Delavero valstiją sudaro Atlanto pakrantės lygumos, didžiąją klimato dalį lemia Atlanto vandenynas. Valstija yra tarp drėgnos subtropinės klimato juostos ir kontinentinės klimato juostos. Nors valstijos ilgis tik 154 km, temperatūros ir kritulių skirtumai yra pakankamai ženklūs. Pietinėje valstijos dalyje, kuri yra Atlanto vandenyno ir Delavero įlankos įtakos zonoje, vyrauja švelnesnis klimatas, negu šiaurinėje valstijos dalyje. Karščio rekordas Delavero valstijoje užfiksuotas 1930 m. liepos 21 d. Milsbore (43 °C). Šalčio rekordas (-27 °C) užfiksuotas 1893 m. sausio 17 d. taip pat Milsbore.

Gamta

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Brandywine Creek valstijos parkas

Tarpinė klimato zona Delavere lemia didelę augalinę įvairovę valstijoje. Šiauriniame valstijos trečdalyje auga Šiaurės rytų pakrantės ir ąžuolynų miškai. Pietiniuose dviejuose valstijos trečdaliuose auga Vidurio Atlanto pakrantės miškai.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Indėnų laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš įsikuriant pirmiesiems europiečiams kolonistams Delavere gyveno algonkinų gentys, žinomos Unami Lenape vardu arba delaverai. Gentys daugiausiai gyveno Delavero slėnyje, palei Nantikoto upės eigą. Unami Lenape gentys daugiausia sugyveno su Munsi Lenape gentimis, kurių gyvenvietės buvo išsidėsčiusios palei Hadsono upę. Delavero indėnų gentys buvo išvysčiusios medžioklę ir agrikultūrinę visuomenę. Jie taip pat tarpininkavo prekiaujant su buvusiomis priešiškomis minkų ir saskačenokų gentimis. 1670 m. irokėzai beveik sunaikino Delavero gentis, išlikę paliko savo gyvenvietes ir iki XVIII amžiaus persikėlė į Alegano kalnus. Tie indėnai ir jų palikuonys, kurie liko Delavero teritorijoje, priėmė krikščionybę ir buvo integruoti prie kitų valstijos gyventojų.

Kolonijinis laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Naujoji Švedija – Delavero indėnai sutinka švedų kolonistus.

Pirmieji europiečiai, įsikūrę dabartinio Delavero teritorijoje, buvo olandai. 1631 m. jie įkūrė prekybinius postus Svanendalus, netoli Lewes miesto. Per kelerius metus naujieji kolonistai buvo išžudyti vietos indėnų. 1638 m. Peteris Minoitas, kartu su švedų, suomių bei olandų kolonistais, dabartiniame Vilmingtone įkūrė švedų prekybinį postą – Naująją Švediją. Naujoji kolonija gyvavo 17 metų, tačiau 1651 metais olandų kolonistai, kuriems vadovavo Peter Stuyvesant, Niukasle įkūrė fortą ir 1655 m. užkariavo Naujosios Švedijos koloniją bei prijungė ją prie olandų Naujųjų Nyderlandų kolonijos. Po 9 metų, 1664 m., Anglijos laivynas, vadovaujamas Sero Roberto Karo, užkariavo olandų kolonijas Delavere. Anglijos karalius, o tuo metu Jorko kunigaikštis Jokūbas II, naujajai kolonijai vadovauti paskyrė Viljamą Peną. Viljamas Penas tuo metu buvo Pensilvanijos provincijos valdytojas ir siekė savo valdoms priėjimo prie vandenyno, todėl Pensilvanijos provincijai buvo išnuomotos žemutinės Delavero apygardos.

Viljamas Penas įsteigė Atstovų vyriausybę ir derino savo abiejų sričių valdymą Generalinėje Asamblėjoje. Iki 1704 m. Pensilvanijos provincija stipriai išsiplėtė ir provincijos atstovai pareikalavo autonominio valdymo nepriklausomai nuo Delavero žemutinių apygardų. Nuo to laiko pradėti rengti du Atstovų susirinkimai: Filadelfijoje ir Niukasle. Viljamas Penas ir toliau faktiškai valdė abu regionus – Pensilvanijos provinciją ir Delavero žemutines apygardas, o toks valdymo būdas nebuvo unikalus. Nuo 1703 iki 1738 m. Niujorkas ir Naujasis Džersis taip pat dalinosi tuo pačiu gubernatoriumi.[4] Taip pat ir Masačiusetsas su Naujuoju Hampšyru kurį laiką turėjo tą patį gubernatorių.[5]

Pagerėjus ekonominei padėčiai Anglijoje ir sumažėjus naujųjų anglų imigrantų atvykimui į Delaverą, išaugo poreikis įsivežti vergus. Po truputį Delavere įsivyravo vergija, imta plačiai kultivuoti tabaką.

Amerikos revoliucijos laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir dauguma vidurio Amerikos kolonijų, Delavero žemutinės apygardos kolonijos iš pradžių nenorėjo nutraukti ryšių su Anglija. Gyventojai gerai sutarė su britų valdžios atstovais kolonijoje, todėl įgijo didesnes autonomines savivaldos teises, negu kitos Anglijos kolonijos. Vilmingtono uosto pirkliai bendradarbiavo su Anglijos pirkliais.

Niukaslo teisininkas Tomas Makeinas pasmerkė Anglijos Anstpaudų aktą, o Kento apygardos gyventojas Džonas Dikinsonas tapo Delavero Revoliucijos rašytoju (angl. Penman of the Revolution). 1776 m. birželio 15 d. Tomas Makeinas ir Cezaris Rodnis, po JAV nepriklausomybės deklaracijos pasirašymo, įtikino Delavero kolonijos atstovus paskelbti nepriklausomybę nuo Anglijos karalystės ir Pensilvanijos provincijos. 1777 m. rugpjūtį Generolas Seras Viljamas Hou vadovavo britų kariuomenei Brandivaino mūšyje, kuriame pasiekus pergalę britai užėmė Filadelfijos miestą. Vienintelis mūšis, kuris vyko Delavero kolonijos ribose, buvo „Mūšis prie Kučso tilto“ 1777 m. rugsėjo 3 d.

Britams nugalėjus Brandivaino mūšyje ir užėmus Vilmingtoną, Delavero valstijos prezidentas Džonas Makinlis buvo įkalintas kalėjime. Iki pat karo pabaigos britai kontroliavo visą Delavero upės regioną. Per šį laikotarpį britai stengėsi užkirsti kelią prekybai ir rėmė Sasekso apygardos vietos lojalistus, kurie palaikė britų valdžią. Britai pažadėjo vietos vergams laisvę už pagalbą kovoje prieš revoliucionistus, todėl daug vergų traukė į šiaurę prisijungti prie britų karinių pajėgų.[6]

Vergijos laikotarpis ir JAV pilietinis karas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma kolonijos įkūrėjų atvyko į Delaverą iš Merilando ir Virdžinijos valstijų, kuriose tuo metu jau buvo daug gyventojų. Pastarųjų valstijų ekonomikų pagrindą sudarė tabako auginimas ir vergai, kurie atliko tabako sėjimo bei auginimo darbus. Dauguma atvykstančių iš Anglijos kolonistų tapdavo plantacijų darbuotojais tam tikram laikotarpiui, dažniausiai už tai gaudami apmokėjimą tik už kelionę. Ankstyvaisiais Amerikos kolonizavimo metais skirtumas tarp vergų ir darbininkų iš Anglijos karalystės buvo menkas. Dauguma laisvųjų buvusių vergų iš Merilando valstijos atvykdavo į Delaverą su šeimomis, kad čia įsigytų žemės. Dažniausiai jie būdavo vergų ir laisvai samdomų darbuotojų palikuoniai.[7]

Kai ekonominė padėtis Anglijos karalystėje ėmė gerėti, staiga sumažėjo į Delaverą atvykstančių britų, dėl to pradėjo intensyvėti vergų atsivežimas. Delavero ūkinei sistemai perėjus iš tabako auginimo į fermų ūkius sumažėjo vergų poreikis. Plintant Amerikos revoliucinėms idėjoms vietiniai metodistai ir kvakeriai ragino vergvaldžius išlaisvinti savo vergus. Iki 1810 m. trys ketvirtadaliai visų juodaodžių Delavero gyventojų buvo laisvi. Kai Džonas Dikinsonas 1777 m. išlaisvino savo vergus, jis buvo didžiausias vergvaldys visame Delavere, tuo metu turėjęs 37 vergus. Iki 1860 m. stambiausias valstijos vergvaldys turėjo tik 16 vergų. Nors bandymai visiškai panaikinti vergiją žlugo dėl tuometinių įstatymų spragų, faktiškai Delavero valstija atsisakė vergovės santvarkos. Pagal 1860 m. surašymo duomenis 91,7 % juodaodžių gyventojų buvo laisvi.[8]

Nepriklausomą juodaodžių bendruomenę 1813 m. įteisino buvęs vergas Piteris Spenceris, pavadinęs bendruomenę „Afrikiečių Sąjungos bažnyčia“ (angl. Union Church of Africans). Ši bendruomenė buvo Afrikos Metodistų Episkopinės bažnyčios tąsa, kuri buvo įkurta 1793 m. Filadelfijoje. Piteris Spenceris naujai sukurtai bendruomenei Vilmingtone pastatė naują bažnyčios pastatą.[9] Nuo 1814 m. Piteris Spenceris pradėjo rengti Didžiojo rugpjūčio susirinkimus (angl. Big August quarterly), kurie vyksta iki šiol ir yra vienas seniausiai vykstančių kultūrinių bei religinių renginių visoje JAV.

Prieš prasidedant JAV pilietiniam karui Delavero valstija oficialiai buvo vergiją įteisinusi valstija, tačiau kare ji kovėsi Sąjungos pusėje. Delaveras balsavo prieš išstojimą iš Sąjungos valstijų 1861 m. sausio 3 d. Dauguma Delavero gyventojų kovėsi Sąjungos pusėje, tačiau buvo kelios kuopos, kurios kovėsi už Konfederatus Merilando ir Virdžinijos valstijose. Delaveras buvo vienintelė vergiją įteisinusi valstija, kurioje nebuvo sudarytos karinės pajėgos, kovojusios Konfederatų pusėje. 1865 m. gruodžio mėn. buvo ratifikuota 13-toji JAV konstitucijos pataisa, išlaisvinusi visus vergus Delavero valstijoje.

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Delavero gyventojų populiacijos pasiskirstymo žemėlapis

Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo biuro 2012 m. liepos 1 d. duomenimis, Delavere gyveno 917 092 gyventojai. Skaičiuojamas 2,1 % prieaugis nuo 2010 m. JAV gyventojų surašymo.[10] Delavero valstija užima 6 vietą pagal gyventojų tankį, tačiau tik 45 vietą pagal gyventojų skaičių.

Rasinis pasiskirstymas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2010 m. JAV gyventojų surašymą rasinis pasiskirstymas buvo:

1990 m. Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo biuras paskelbė, jog Delavero gyventojų populiacijoje yra 16,9 % juodaodžių ir 79,3 % baltaodžių.[11]

Kalba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2000 m. surašymo duomenis, 91 % Delavero gyventojų gimtoji kalba buvo anglų, 5 % gimtąja kalba kalbėjo ispaniškai, 0,7 % – prancūzų, 0,5 % – kinų, 0,5 % – vokiečių. Įstatymų leidžiamoji valdžia siūlė oficialiąja kalba pripažinti anglų kalbą tiek Atstovų rūmuose, tiek Senate, tačiau toks įstatymas priimtas nebuvo.[12][13]

Religija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Religinis pasiskirstymas Delavero valstijoje:[14]

  • Metodistai – 20 %
  • Baptistai – 19 %
  • Netikintys – 17 %
  • Romos katalikai – 9 %
  • Liuteronai – 4 %
  • Presbiterionai – 3 %
  • Anglikonai – 2 %
  • Adventistai – 2 %
  • Jėzaus bažnyčios tikėjimo – 1 %
  • Kiti krikščionys – 3 %
  • Musulmonai – 2 %
  • Žydų tikėjimo – 1 %
  • Kiti – 5 %
  • Atsisakė atsakyti – 9 %

Didžiausi miestai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilmingtonas

2020 m. duomenys[15]

Ekonomika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl valstijos įstatymų, kurie yra palankūs bankams ir finansų įmonėms, dauguma jų turi būstines šiaurės Delavero dalyje. Finasų ir draudimo sektoriai yra pagrindiniai ekonominiai ištekliai, nors gamyba ir žemės ūkis išlieka svarbūs valstijai.

Vidutinės pajamos per metus vienam gyventojui sudaro 34 199 $, valstija užima 9 vietą pagal šį rodiklį. 2005 m. vidutinis savaitinis uždarbis vienam gyventojui buvo 937 $, pagal šį rodiklį valstija užėmė 7 vietą šalyje.[16]

Žemės ūkis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Persikų rinkimas Delavere“ nuotrauka iš žurnalo „Harper’s Weekly“ 1878 m. leidimo.

Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra mėsiniai viščiukai, kukurūzai, sojų pupelės, pieno produktai.

Pramonė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstija gamina chemikalus, medicinos, gumos ir plastiko produktus. Didžiausi valstijos darbdaviai:

  • Žemės ūkis, išskirtinai Sasekso apygardos paukštienos fermos (Perdue Farms, Mountaire Farms, Allen Family Foods)

Šalia valstijos sostinės Doverio įsikūrusi Doverio oro pajėgų bazė yra viena didžiausių Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų bazių, joje dirba didelė dalis Delavero gyventojų. Taip pat ši bazė be kitų Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų mobilumo valdymo komandos užduočių atlieka ir žuvusiųjų užsienyje JAV karių ir kai kurių civilių palaikų priėmimo ir laikino saugojimo funkciją.

Transporto sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dabartiniai Delavero valstijos automobilių numeriai, kurių dizainas sukurtas 1959 m. ir yra seniausias nepakitęs dizainas.[21]

Transporto sistemą Delavero valstijoje prižiūri Delavero transporto departamentas, kitaip žinomas kaip DelDOT.[22][23] Transporto departamento projektus iš dalies finansuoja Delavero transporto sistemos vyriausybės fondas, įkurtas 1987 m. Šis fondas palaipsniui leido atskirti finansavimą transporto sistemai nuo kitų projektų, kuriuos vykdo Delavero valstija. Delavero transporto departamentas atlieka kelių priežiūros darbus, organizuoja sniego valymą bei telkia savanorius, kurie tvarko kelių aplinką. Transporto departamentas taip pat finansuoja kelių ženklinimo darbus, prižiūri kelių mokesčių surinkimo taškus, valdo Delavero automobilių padalinį bei Delavero viešojo transporto sistemą (angl. Delaware Transit Corporation). 2009 m. Delavero transporto departamentas prižiūrėjo 13 507 mylias valstijos kelių, tai sudarė 89 % visų Delavero valstijos viešųjų kelių. Likusią dalį viešųjų kelių prižiūrėjo vietos savivaldos. Toks pasiskirstymas stipriai lenkia JAV vidurkį, kai valstijų transporto departamentai prižiūri tik 20 % valstijos viešųjų kelių.[24]

Amerikos viešojo transporto asociacija 2003 m. Delavero viešojo transporto sistemą pripažino geriausia šalyje. Viešojo transporto sistema plačiausiai apima šiaurinę Niukaslo apygardos dalį, o su Kento ir Sasekso apygardomis apjungia didieji valstijos greitkeliai. Viešojo transporto sistemą sudaro viešieji autobusai, traukiniai bei neįgaliesiems ir senjorams skirtas specialus transportas.

Keliai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Greitkelis DE 1 yra iš dalies mokamas greitkelis, jungiantis Fenviko salą su Vilmingtonu.

Iš pietvakarių link šiaurės rytų per Niukaslo apygardą Delaverą kerta 95-asis greitkelis (angl. Interstate highway 95 (I-95)). Tai stambiausias valstijoje greitkelis, tačiau Delavere yra dar 6 greitkeliai (angl. U.S. Higways): US 9, US 13, US 40, US 113, US 202 ir US 301. Taip pat Delavere yra valstijos reikšmės greitkelių (angl. State Highways): DE 1, DE 9, DE 404 ir kt. Greitkeliai US 13 ir DE 1, kurie prasideda iš šiaurės ir eina link pietų, sujungia Vilmingtoną ir Pensilvaniją su Merilandu. Greitkelis DE 1 sujungia Vilmingtoną su Delavero pajūriu. Greitkelis DE 9 jungia Doverį su Vilmingtonu, pakeliui aplankydamas vaizdingą maršrutą per Delavero įlanką. Greitkelis US 40 driekiasi iš rytų į vakarus, jungdamas Merilandą su Naujuoju Džersiu. Valstijoje yra 2 mokami greitkeliai: Delaware Turnpike, kitaip žinomas kaip I-95, jis jungia Merilando valstiją su Niukaslu ir Korėjos karo veteranų atminimo greitkelis, kuris žinomas kaip DE 1, jungia Vilmingtoną ir Doverį.

Delavero dviračių kelias 1 (angl. Delaware Bicycle Route 1), tęsiasi per visą Delavero rytinę pakrantę nuo Merilando valstijos sienos prie Fenviko salos iki Pensilvanijos valstijos sienos šiaurėje. Tai pirmasis žymėtas dviračių kelias valstijoje.

Delavere yra apie 1 450 tiltų, beveik visus juos prižiūri DelDOT. 30 % visų tiltų pastatyta iki 1950 m. Likę tiltai, kurių neprižiūri valstijos transporto departamentas, tokie kaip: 4 Chesapeake regiono ir Delavero kanalo tiltai yra prižiūrimi JAV kariuomenės inžinierių korpuso, o Delavero atminimo tiltas (angl. Delaware Memorial Bridge) prižiūrimas Naujojo Džersio ir Delavero valstijų įkurtos Delavero upės ir įlankos tarnybos (angl. Delaware River and Bay Authority).

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ USA: States and Major Cities, citypopulation.de
  2. ↑ „Extreme and Mean Elevations by State and Other Area“ (PDF). Statistical Abstract of the United States: 2004–2005. United States Census Bureau. p. 216. Nuoroda tikrinta March 16, 2011.
  3. ↑ „A Summary of the Geologic History of Delaware“. The Delaware Geological Survey.
  4. ↑ Lurie, Mappen M (2004), Encyclopedia of New Jersey, Rutgers University Press, p. 327, ISBN 0-8135-3325-2 .
  5. ↑ Mayo, LS (1921), John Wentworth, Governor of New Hampshire: 1767–1775, Harvard University Press, p. 5 .
  6. ↑ Schama, Simon (2006), Rough Crossings: Britain, the Slaves, and the American Revolution, New York: Harper Collins 
  7. ↑ Heinegg, Paul, Free African Americans in Virginia, North Carolina, South Carolina, Maryland and Delaware. Nuoroda tikrinta 15 vasario 2008 .
  8. ↑ "1860 Federal Census", Historical Census Browser, University of Virginia Library. Nuoroda tikrinta 30 lapkričio 2012  Archyvuota kopija 2014-10-11 iš Wayback Machine projekto..
  9. ↑ Dalleo, Peter T. (1997 m. birželio 27 d). „The Growth of Delaware's Antebellum Free African Community“. University of Delaware.
  10. ↑ „Annual Estimates of the Population for the United States, Regions, States, and Puerto Rico: April 1, 2010 to July 1, 2012“ (CSV). Population Estimates. United States Census Bureau, Population Division. 2012. Nuoroda tikrinta 2012-12-24.
  11. ↑ „Delaware – Race and Hispanic Origin: 1790 to 1990“. U.S. Census Bureau. Nuoroda tikrinta April 18, 2012.
  12. ↑ SB 129, State of Delaware , assigned June 13, 2007 to Senate Education Committee.
  13. ↑ HB 436, State of Delaware , stricken June 15, 2006
  14. ↑ "Key findings", American Religious Identification Survey, New York: City University  Archyvuota kopija 2011-07-09 iš Wayback Machine projekto..
  15. ↑ USA: Delaware, citypopulation.de
  16. ↑ Tadesse, Luladey B (August 26, 2006). „Del. workers earn 7th-highest salary in U.S.“. Delaware News-Journal. Suarchyvuotas originalas 2007-09-30. Nuoroda tikrinta August 26, 2006. Note: value of $937 per week was for the 4th quarter of 2005.
  17. ↑ Starkey, Jonathan (April 21, 2011). „DuPont quarterly profit up 27%“. News Journal. Wilmington, DE: Gannett. Business. Nuoroda tikrinta April 22, 2011. „The company employs 8,000 people in Delaware and 60,000 globally.“[neveikianti nuoroda]
  18. ↑ Eder, Andrew (2008 m. liepos 21 d). „DuPont can't avoid talk of buyout“. Delaware News-Journal. Gannett. Suarchyvuotas originalas 2008-08-01. Nuoroda tikrinta July 23, 2008. „Any type of takeover of DuPont – the state's second-largest private employer, with about 8,900 employees – would almost certainly mean local job cuts, said John Stapleford, a senior economist...“
  19. ↑ Starkey, Jonathan (2011 m. balandžio 23 d). „AstraZeneca to demolish three buildings“. News Journal. Wilmington, DE: Gannett. DelawareOnline. Nuoroda tikrinta April 23, 2011.[neveikianti nuoroda]
  20. ↑ Barrish, Cris (July 10, 2011). „Oversight of doctors improves“. The News Journal. Newcastle, DE. ISSN 1042-4121. Suarchyvuotas originalas 2011-07-10. Nuoroda tikrinta July 10, 2011. Note only the first online page of the article has been archived.
  21. ↑ Harlow, Summer (2008 m. sausio 20 d). „Auto tag No. 6 likely to sell for $1 million“. The News Journal. Suarchyvuotas originalas 2015-09-23. Nuoroda tikrinta 2021-01-20.
  22. ↑ „State of Delaware Department of Transportation“. State of Delaware. Nuoroda tikrinta June 30, 2006.
  23. ↑ Staff (Delaware Department of Transportation Public Relations) (2005). Delaware Transportation Facts 2005 (PDF). DelDOT Division of Planning. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-09-09. Nuoroda tikrinta 2014-01-23.
  24. ↑ Delaware Transportation Facts (PDF). Delaware Department of Transportation. 2009. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-05-11. Nuoroda tikrinta April 16, 2012.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ž • A • R
Jungtinės Amerikos Valstijos JAV valstijos
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Delaveras&oldid=7350423"