Dailusis jojimas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Dailusis jojimas (pranc. dressage) – viena iš trijų Olimpinių žaidynių jojimo disciplinų (Tarptautinė jojimo federacija ^[1] pripažįsta septynias).

Disciplinos šaknys glūdi dar senovės Graikijoje, tačiau šiuolaikiniai principai pradėti vystyti Renesanso eroje, 1532 m. Federikui Grisone atidarius jojimo akademiją. Šiuos principus iškėlė klasikinio jojimo tėvu vadinamas François Robichon de La Guérinière. 1733 m. išleistoje jo knygoje iškelti principai, kuriais vadovaujamasi ir šiandien. Dailusis jojimas primą kartą įtrauktas į 1912 m. olimpines žaidynes Stokholme.

Pagrindinis dailiojo jojimo tikslas – pasitelkus pažangius jojimo metodus plėsti įgimtas žirgo atletines savybes, skatinti jo norą šias savybes demonstruoti ir maksimalizuoti jo, kaip jojamo žirgo, potencialą. Aukščiausias lygis pasiekiamas tuomet, kai žirgas nesipriešindamas tuoj pat paklūsta net pačioms švelniausioms raitelio komandoms, tačiau išlieka atsipalaidavęs ir, atrodytų, dirba be pastangų. Būtent dėl to dailusis jojimas dažnai pavadinamas „žirgų baletu“ ar „žirgo šokiu“.

Daliojo jojimo varžybose vertinama tai, kaip žirgas atlieka dailiojo jojimo testą, arba schemą – numatytą judesių seką apibrėžtos aikštelės ribose. Kiekvienas judesys vertinamas atsižvelgiant į testo lygį (yra didžiulis skirtumas tarp pradedančiųjų ir Grand Prix testų) pagal dešimties balų skalę. 0 taškų skiriama už neatliktą figūrą, o 10 – už atlikimą be priekaištų. Kaip bebutų, 100 % aukščiausiame lygmenyje dar nėra surinkęs nė vienas jojikas, ir yra manoma, kad, jei jojikas surinko 60 % – jis jau turėtų rinktis sudėtingesnius testus.

Kartais Lietuvoje dailusis jojimas vadinamas išjodinėjimu – šis terminas yra klaidingas, nes reiškia neapjoto žirgo išjojimą.

Bet kuriai žirgų veislei dailiojo jojimo pagrindai yra nesunkiai įveikiamas ir naudos duodantis uždavinys. Lietuvoje dailiojo jojimo varžybose dažniausiai matome trakėnų veislės žirgus, tačiau aukšto lygio varžybose populiarūs visi šiltakraujai (pvz., Hanoveriai, Holšteinai, Oldenburgai; Olandų, Danų ir Švedų šiltakraujai). Nėra jokių veislių suvaržymų, todėl dalyvauti varžybose gali pačios įvairiausios veislės, išskyrus anglų grynakraujus, kurie išvystami tik konkūre ir lenktynėse.

Aikštelės būna dviejų dydžių – maža ir tarptautinio standarto. Kiekvienoje jų tam tikrose vietose yra išdėstomos tam tikros abėcėlės raidės – taip raitelis žino, kurioje vietoje kokį judesį turi atlikti.

Mažoji aikštelė yra 20 metrų pločio ir 40 metrų ilgio. Ji skirta žemiausio lygio dailiojo jojimo varžyboms ir trikovės dailiojo jojimo rungčiai. Raidės joje išdėstomos palei išorinius aikštelės kraštus, pradedant nuo įjojimo taško ir judant pagal laikrodžio rodyklę, tokia tvarka: A-K-E-H-C-M-B-F. Raidės turi savo vietą ir arenos viduryje, tačiau nėra žymimos (jas raitelis nusistato pagal šonines raides). Nuo įjojimo vietos jos žymimos D-X-G ir X pačiame aikšelės centre.

Tarptautinio standarto arena yra taip pat 20 m pločio, tačiau jos ilgis – 60 m. Ji naudojama visiems aukštesnės klasės testams. Šioje aišktelėje raidės dėstomos tokia tvarka: A-K-V-E-S-H-C-M-R-B-P-F. Aikštelės viduriu einanti linija žymima D-L-X-I-G (X ir vėl centre). Palei ilguosius aikštelės kraštus raidės statomos 6 metrų atstumu nuo kampų ir 12 metrų atstumu viena nuo kitos. Trumpuosiuose kraštuose raidė statoma per vidurį, t. y. 10 metrų atstumu nuo abiejų kampų.

Įjojimo vieta visuomet žymima raide A, o tiesiai piešais būna raidė C, ties kuria bet kokio lygio varžybose visuomet sėdi teisėjas. Aukštesnio lygio varžybose gali būti iki penkių teisėjų, kurių vietos išdėstomos aplink visą aikštelę – taip jie gali vertinti duetą iš visų pusių ir išvengti vertinimo klaidų ar bent sumažinti jų tikimybę.

Dailiojo jojimo varžybos skirtos patikrinti žirgo ir raitelio dueto meistriškumą. Balai skiriami ir už raitelio, žirgo bei inventoriaus išvaizdą, tvarkingumą. Varžybos prasideda nuo paties žemiausio, įžanginio, lygio, kuriame reikalaujama tik žinginės ir risčios. Žirgai ir raiteliai po truputėlį kyla po vieną lygį iš eilės, kol galiausiai pasiekia aukščiausiąjį – Grand Prix (Didžiojo prizo) – lygį.

Lygių skirstymas ir pavadinimai skiriasi kiekvienoje šalyje. Lietuvoje, pavyzdžiui, testai gali būti skirstomi pagal raitelio ir pagal žirgo amžių. Pagal žirgo amžių yra pradinė grupė (3-4 m. žirgai), I grupė (4-6 m.), II grupė (5-7 m.) ir III grupė (8 m. ir vyresni). Pagal žmonių amžių yra skirstoma į vaikų (iki 14 m.), jaunių (su suaugusiais žirgais) bei suaugusiųjų (su žirgais, ne jaunesniais nei 5 m.) grupes. Aukščiausiojo lygio testas Lietuvoje vadinamas Šv. Jurgio testu.

Dailiojo jojimo testai – nustatyta tvarka atliekami dailiojo jojimo judesiai. Vienu metu testą atlieka vienas žirgas ir vienas raitelis. Vertinama dažniausiai ne pagal bendrą pasirodžiusiųjų lygį, o pagal to testo atlikimo numanomą etaloną. Moterys ir vyrai varžosi kartu.

Kiekvienas testas yra suskirstytas dalimis, kurios paskiriamos tam tikram judesiui atlikti. Judesiai vertinami nuo 0 iki 10. Balai skiriami ne tik už judesius, bet ir už žirgo aliūrą, paklusnumą, impulsą ir raitelio pavaldus.

Aukštesnio lygio varžybose balus rašo ne teisėjas, o jo asistentas, tam, kad teisėjui nereikėtų nuleisti galvos. Vertinimo lapą peržiūri ir pasirašo teisėjas.

Olimpinių žaidynių varžybas sudaro dvi programos. Laisvąją programą raiteliai atlieka pagal pasirinktą muziką. Kiekvieną elementą teisėjai vertina balais nuo 0 iki 10. Šie balai verčiami procentiniu rezultatu. Laimi duetas, surinkęs didžiausią visų galimų balų dalį. Vieną dieną atliekama privalomoji programa, kitą – laisvoji. Privalomojoje programoje testas su 33 elementais trunka apie 6 minutes, laisvojoje laikas griežtai nurodytas, reikia tilpti į 6 minutes ir atlikti 16 elementų. Varžybos vyksta lygioje 20 m × 60 m aikštėje, aptvertoje žema tvorele ir simetriškai pažymėtoje dvylika raidžių – pagal jas nustatoma aikštelės vieta, kurioje atliekamas elementas. Žirgas demonstruojamas trimis aliūrais: žingine, risčia ir šuoliais. Vertinamas žirgo judesių laisvumas, lengvumas – turi matytis, kad žirgas pratimus atlieka savo noru, o ne atsakydamas į vos regimas raitelio komandas.

Jeigu paprastose varžybose užtenka mokėti taisyklingai risčiuoti ir eiti žingine, aukštesnio lygio varžybose atsiranda vis naujų elementų. Kuo aukštesnis lygis – tuo tie elementai sudėtingesni.

Didžiojo prizo varžybose reikalaujama:

– sutelktų ir išplatintų žinginės, risčios ir šuolių.

– Skersavimo judant risčia ir šuoliais (žirgo kojų kryžiavimas judant įstrižai)

– Pasažo (sulėtinta riščia, kai žirgo kojos keliamos aukščiau nei įprastai)

– Piaffe (riščia vietoje, kojos keliamos kaip atliekant pasažą)

– Vieno, dviejų, trijų tempų kojų keitimai šuoliuojant (žirgas keičia vedančią koją)

– Piruetai šuoliuojant (apsisukimas 360 laispnių kampu)

Laisvoji programa dar vadinama kiuru. Tai – aukštesnio lygio varžybas karūnuojantis paskutinis testas. Raiteliui yra nurodoma, kokie judesiai turi būti teste, tačiau jų atlikimo seką ir vietas aikštelėje nusistato jis pats. Tuomet tam testui jis pritaiko muziką (dažniausiai ji renkama mėnesių mėnesius stebint filmuotą žirgo judesio medžiagą, adaptuojama taip, kad tobulai atitiktų kiekvieną aliūrą).^[2]

Čia balai skiriami ne tik pagal įprastus kriterijus, bet ir už artistiškumą. Jei kurių raitelių testo balai vienodi, laimi tas, kuris surenka daugiau artistiškumo taškų.

Treniruotėse gali būti naudojami įvairūs variantai, tačiau čia bus pateikta varžybų tvarka.

Dailiojo jojimo žirgams naudojamas minimalus inventorius – taip pabrėžiama, kad žirgas viską atlieka savo noru, be sudėtingų pagalbinių priemonių ar rykščių.

Žirgui negalima dėti kojų apsaugų bei bintų, taip pat negalima bintuoti ir uodegos. Draudžiama dėti pagalbinius pavaldus, tokius kaip: martingalas, špruntas, gumos ir panašiai (net apšylant prieš varžybas). Inventorius turėtų būti iš tamsios odos, todėl dažnai galime pamatyti net ir rudos odos kamanų ar balnų.

Dailiajam jojimui būtinas specialus, angliško stiliaus balnas. Jis kurtas specialiai šiai disciplinai: sparnai ilgi ir prigludę, balnas pritaikytas giliai raitelio sėdėsenai ir valdymo patogumui.

Galimi įvairūs kamanų variantai, tačiau draudžiama aštuoniukės kapsulė. Aukštesnio lygio varžybose jojama dvigubomis kamanomis su laužtukais. Žemesnio lygio varžybose žąslai gali būti įvairūs, tačiau tik iki tam tikro lygio griežtumo (pvz., niekuomet neleidžiama naudoti pelham’o).

Žirgo kailis turi būti itin švarus, kelis kartus išvalytas, kartais netgi blizginamas įvairiomis priemonėmis. Valomos matomos šnervių, ausų vietos. Kanopos dažniausiai juodinamos.

Karčiai pinami: iš 3-4 cm sruogelių pinamos kasos (dažniausiai į kairę pusę), kurios susukamos į nedidelius guziukus. Aprišama juodomis ar baltomis gumelėmis, tačiau kartais netgi naudojama technika, kuomet tvirtinama siūlu ir adata. Karčiai ant snukio gali būti palikti nesupinti.

Uodega dažniausiai nepinama, nors tai ir nėra draudžiama (kartais pinama nakčiai prieš varžybas, kad būtų banguota ir puresnė). Ant jos tvirtinti kokias nors dekoracijas draudžiama.

Kerpama arba skutama vieta prie ausų kur būna kamanų dirželis. Likęs žirgo kailis gali būti skustas arba ne.

Galima prieš kailį iššukuoti rombų figūras, tačiau šiuo metu toks papuošimas naudojamas retai.

Raitelio apranga varžybose turi būti formali. Dėvimos specialios baltos jojimo kelnės (galiami švelnūs gelsvi atspalviai). Segimas diržas, vilkimi balti marškiniai paaukštintu kaklu ir ryšimas žabo prisegtas nedideliu specialiu segtuku.

Pirštinės gali būti bet kokios spalvos, tačiau turi būti priderintos prie švarko ar batų (dažnai galima išvysti baltos spalvos pirštines), švarkas – tamsus, metalinėmis sagomis (pasitaiko ir tamsiai mėlynos spalvos švarkų). Sagos turi būti keturios. Aukštesnės klasės varžybose raiteliai vietoj švarko vilki fraką, kurio liemenė arba liemenės galai – geltoni.

Avimi aukšti juodi odiniai jojimo batai. Aukštesniame lygyje būtini pentinai. Rykštelės kai kuriuose lygiuose leidžiamos.

Ilgi plaukai rišami į kuodą ir tvirtinami specialiu tinkleliu arba segtuku. Tinklelis turi būti plaukų spalvos, segtukas – dažniausiai juodas. Žemesniuose lygiuose galvos dangalai – įvairūs šalmai, tačiau aukštesniuose visuomet privalomas specialus cilindras (tokios pat spalvos kaip ir frakas).

• Edwards. Elwyn Hartle. The New Encyclopedia of the Horse. Dorling Kindersley Limited, London, 2000. ISBN 0-7513-123-63
• Hermsen, Josee. Arkliai. Enciklopedinis žinynas. Aktėja. ISBN 9955-529-08-3
• Swift, Sally. Jojimo pagrindai. Alma littera, 2003. ISBN 9955-08-422-7
• Wockener, Gerrit. Lexikon fur Pferdefreunde. Edition Bassermann, 2001. ISBN 3-8094-1090-X
• Harris C. Moira; Clegg, Lis. Horse Riding. Dorling Kindersley Limited, 2006. ISBN 1-4053-1293-9

• Oficiali Lietuvos žirginio sporto sąjungos svetainė
• Informacija apie Olimpines jojimo sporto šakas Archyvuota kopija 2009-10-04 iš Wayback Machine projekto.