Glosatoriai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Glosatoriai (viduramžių lot. glos(s)ator, iš glos(s)are – glosuoti, pažymėti glosa) – pasaulietinės teisės mokykla. Jos susikūrimą sąlygojo romėnų teisės atgimimimas, XI a. atradus digestų tekstus (Florentina). Susiformavusi XII–XIII a. I pusėje Bolonijoje (Italija).

Teisėtyrininkai komentuodami romėnų Civilinės teisės sąvadą (Corpus Iuris Civilis), tekstuose įrašydavo pastabas, paaiškinimus (glosas, glossae) dėl sąvokų, paralelinių tekstų vietų. Pastabos buvo užrašomos teksto pakraščiuose (marginalinė glosa) arba tarp eilučių (interlinearinė glosa). Vėliau teisėtyrininkai aprašydavo atskiras teisines problemas (summae) ir spręsdavo atskirų nagrinėjamų tekstų ištraukų prieštaravimus (distinctiones). Glosatoriai sistemiškai netyrė viso atskiro teisės akto turinio – tą vėliau pradėjo tik postglosatoriai (komentatoriai arba konsiliatoriai).

Glosatoriais – teisės komentatoriais – gali būti vadinami ir kanonistai, Viduarmžių kanonų teisės specialistai, kadangi jie (pvz., dekretistai) analogiškais metodais tyrė, komentavo bažnytinės teisės aktus, pvz., Graciano dekretą (Decretum Gratiani) arba popiežiškąsias dekretalijas (dekretalistai).

Žymiausi glosatoriai – Irnerijus, Azo ir Accursius (sudarė glosų rinkinį Glossa ordinaria, 1250 m.).

Glosatorių darbus XIII–XIV a. tyrė bei tęsė kiti teisėtyrininkai – vadinamieji postglosatoriai (ypač Cino da Pistoia, Bartolus de Saxoferrato ir Baldus de Ubaldis). Abiejų teisės mokyklų (su)modernintos romėnų teisės nuostatos, absatrahuoti principai vėliau pasitarnavo, klojant kontinentinės privatinės teisės pamatus (pvz., Vokietijoje, rengiant BGB).

• Lange, Hermann: Römisches Recht im Mittelalter I: Die Glossatoren (München 1997).
• Emil Seckel. Distinctiones Glossatorum: Studien zur Distinctionen-Literatur der romanistischen Glossatorenschule. Berlin 1911.