Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis
Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (angl. The Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons; sutrumpintai: NPT) – tarptautinė sutartis, kuria siekiama išvengti branduolinio ginklo ir su jo gamyba susijusių technologijų platinimo, skatinti taikų branduolinės energetikos naudojimą ir siekti branduolinio nusiginklavimo. Sutartis buvo priimta 1968 m. liepos 1 d., po penkerius metus trukusių derybų Ženevoje įsteigtame specialiame komitete, ir įsigaliojo 1970 m.
Konvenciją ratifikavusios branduolinį ginklą turinčios šalys (branduolinės valstybės) pasižada jo neplatinti ir siekti nusiginklavimo, o likusios šalys – naudoti branduolines technologijas taikiais tikslais, laikantis Tarptautinės atominės energijos agentūros reikalavimų. 1995 m. buvo susitarta sutartį pratęsti neribotam laikui.
2012 m. duomenimis, sutartį yra priėmę 190 valstybių.[1] Tarp to nepadarusių išlieka Indija, Pakistanas ir Izraelis, o Šiaurės Korėja paskelbė pasitraukianti 2003 m.
NPT stipriai kritikuoja Indija ir kitos nebranduolinės šalys bei NVO dėl nelygiaverčio valstybių traktavimo, padalinant jas į turinčias ir neturinčias branduolinį ginklą, bei neaiškaus branduolinių valstybių pažado nusiginkluoti įgyvendinimo.[2]
Susiję straipsniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Dalinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartis
- Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartis
- New START
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons Archyvuota kopija 2018-08-03 iš Wayback Machine projekto., UNODA; tikrinta: 2012-10-01
- ↑ John Allphin Moore, Jerry Pubantz. Encyclopedia of the United Nations. Infobase Publishing, 2008, p. 314
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sutarties tekstas: lietuvių k., anglų k.[neveikianti nuoroda]
|