Atila

Atila
Hunų karalius
Visas vardas	Atila
Gimė	406 m. Panonija
Mirė	453 m. (~47 metai) Jazberinas
Tėvas	Mandžiukas
Hunų karalius
Valdė	434 m. - 453 m. (~19 metų)
Pirmtakas	Rugila ir Bleda
Įpėdinis	Ellac
Vikiteka	Atila

Atila (lot. Attila, gr. Ἀττήλας; apie 406–453) buvo paskutinis ir galingiausias hunų karalius, vienas iš galingiausių barbarų valdovų, kada nors puolusių Romos imperiją. Nuo 434 m. iki savo mirties jis valdė tuo metu Europoje didžiausią imperiją.

Jo imperija apėmė teritorijas nuo Vidurio Europos iki Juodosios jūros ir nuo Dunojaus iki Baltijos jūros. Savo valdymo metu jis buvo didžiausias Rytų ir Vakarų Romos imperijos priešas: jis du kartus įsiveržė į Balkanus ir antrosios invazijos metu buvo apsiautęs Konstantinopolį. Jis įsiveržė į Prancūziją iki Orleano, bet buvo priverstas pasukti atgal po Šalono mūšio. 452 m. Atila išvijo Vakarų Romos imperatorių Valentinianą III iš jo sostinės Ravenos.

Nors Atilos imperija žlugo kartu su jo mirtimi, Atila tapo legendine Europos istorijos figūra. Didžiojoje Vakarų Europos dalyje jis vadintas „dievo rykšte“ ir prisimenamas dėl ypatingo žiaurumo. Kita vertus, kai kuriose istorijose jis minimas kaip didis ir kilnus karalius ir yra pagrindinis veikėjas trijose senovės norvegų sagose.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Hunai.

Europos hunai greičiausiai yra vakarinė protomongolų klajoklių genčių šaka, kinų šaltiniuose minimų kaip Xiōngnú, (匈奴) ir gyvenusių šiaurės rytų Kinijoje ir Vidurinėje Azijoje. Šios gentys nugalėjo savo konkurentus (daugelis kurių buvo aukštesnės kultūros ir civilizuotesni) nuolatiniu pasiruošimu kovai, išskirtiniu mobilumu ir ginklais (pvz., Hunų lankas).

Atila gimė apie 406 m. Nieko tikro apie jo vaikystę nėra žinoma; spėjama, kad dar jaunystėje jis jau buvo gabus lyderis ir karys.

432 m. hunus suvienijo Rugila. 434 m. Rugila mirė, palikdamas suvienytų hunų genčių valdymą sūnėnams, savo brolio Mandžiuko sūnums, Bledai ir Atilai. Pasak amžininkų Atila buvo mongoloidiškos išvaizdos, turėjo beveik mistinę vidinę jėgą. Jis buvo negailestingas priešams, bet nebuvo žiaurus iš prigimties. Tuo metu hunų imperija jau apėmė teritorijas nuo Alpių iki Baltijos jūros vakaruose ir Kaspijos jūros rytuose. Tuo metu Atila rezidavo dabartinės Vengrijos teritorijoje.

Bledai ir Atilai užėmus valdžią hunai derėjosi su Teodosijaus II pasiuntiniais dėl kelių pabėgusių genčių grąžinimo, kurios prieglobstį rado Bizantijos imperijoje. Kitais metais Atila ir Bleda susitiko su imperijos legatu Marguse (dabartinis Požarevacas) ir, sėdėdami ant žirgų pagal hunų paprotį, išsiderėjo sėkmingą sutartį; bizantiečiai ne tik sutiko grąžinti pabėgusias gentis (kurios galėjo teikti reikalingą pagalbą prieš vandalus), bet ir padvigubino ankstesnę 350 romėniškų svarų aukso (apie 114,5 kg) duoklę iki 700 svarų, atvėrė savo rinkas hunų pirkliams ir sumokėjo po 8 solidus už kiekvieną nelaisvėje laikomą bizantietį. Patenkinti sutartimi, hunai pasitraukė iš imperijos į žemyno vidurį, greičiausiai tam, kad galėtų konsoliduoti ir sustiprinti savo imperiją. Teodosijus pasinaudojo šia proga sustiprinti Konstantinopolio sienas, pastatė pirmąją jūros sieną ir sustiprino pasienio gynybinius įtvirtinimus palei Dunojų. Kadangi apie hunus nedaug buvo žinoma, jis nutraukė metinės duoklės mokėjimą.

Apie Atilos gyvenimą tarp 435 ir 439 m. nieko nežinoma, tačiau galima daryti prielaidą, kad tuo metu jis kariavo keletą karų su barbarų gentimis į šiaurę ir rytus nuo savo pagrindinių valdų. Tuo metu hunai taip pat įsiveržė į Persijos imperiją. Tačiau Armėnijoje persai kontratakuodami nugalėjo Bledą ir Atilą ir jie atsisakė pastangų užkariauti Persiją. 440 m. jie vėl pasirodė prie imperijos sienų, užpuolė pirklius šiauriniame Dunojaus krante pagal sutartį įrengtoje prekyvietėje. Atila ir Bleda grasino tolesniu karu, teigdami, kad bizantiečiai neišpildė savo sutartinių įsipareigojimų ir, kad Marguso vyskupas buvo perėjęs Dunojų ir išniekino karališkuosius hunų kapus Dunojaus šiauriniame krante. jie persikėlė per Dunojų ir siaubė Ilyrijos miestus ir tvirtoves esančias palei upę, tarp jų Priscus, Viminacium miestus.

Tuo metu Teodosijus buvo sumažinęs Padunojo gynybą, reaguodamas į Geizeriko vadovaujamų vandalų Kartaginos užėmimą 440 m. ir Sasanidų dinastijos valdovo Jazdegerdo II įsiveržimą į Armėniją 441 m. Tai leido Bledai ir Atilai 441 m. nesunkiai sumušti negausias bizantiečių pajėgas pasienyje ir per Ilyriją, Meziją ir Trakiją įsiveržti į Balkanus. Hunų kariuomenė užėmė ir išžudė Viminacium, Sigindunum (dabartinis Belgradas), Margus ir Sirmium miestus prieš sustabdydami tolesnius veiksmus. Po ilgų derybų bizantiečiams pavyko sudaryti taiką ir 442 m. atšaukti savo pajėgas iš Šiaurės Afrikos bei permesti jas į Balkanus. Teodosijus išleido naują didelę monetų emisiją, skirtą operacijoms prieš hunus finansuoti. Taip pasiruošęs, jis manė, kad gali atsisakyti vykdyti hunų reikalavimus.

Atila ir Bleda atsakė savo kampanijos atnaujinimu 443 m. Puldami palei Dunojų, jie užpuolė karinius centrus Ratiaroje ir sėkmingai apgulė ir užėmė Naissus (šiuolaikinis Nišas) naudodamiesi taranais ir apgulties bokštais. Tai buvo naujos priemonės hunų ginkluotėje. Paskatinti sėkmės jie užėmė Serdica (Sofija), Filipopolį (Plovdivas) ir Arkadiopolį. Netoli Konstantinopolio jie susirėmė ir nugalėjo bizantiečių pajėgas ir buvo sustabdyti nuo Konstantinopolio puolimo tik dėl to, kad neturėjo pakankamų apgulties įrengimų galinčių įveikti masyvias miesto sienas. Teodisijus pripažino pralaimėjimą ir išsiuntė dvaro pareigūną anatolijų derėtis dėl taikos sutarties sąlygų, kurios šį kartą buvo griežtesnės nei ankstensės sutarties: imperatorius sutiko sumokėti 6 000 romėniškų svarų (apie 1 963 kg) aukso kaip baudą už ankstesnės sutarties nesilaikymą; metinė duoklė buvo patrigubinta iki 2 100 romėniškų svarų (apie 687 kg) aukso; išpirka už bizantiečių belaisvius išaugo iki 12 solidų. 445 m. Atila nužudė savo brolį Bledą.

447 m. Atila įsiveržė į Rytų Romą per Meziją. Ten jį sutiko romėnų armija, vadovaujama gotų magistro Arnegisklo, bet Uto mūšyje buvo nugalėta. Hunai įsiveržė į Balkanus iki pat Termopilų. Konstantinopolis buvo saugomas Izaurijos kariuomenės, miesto įtvirtinimai atstatyti po žemės drebėjimo. Hunai nusiaubė Trakiją, bet imperijos sostinės nepuolė.

450 m. Atila sudarė taiką su Vakarų Romos imperatoriumi Valentianu III ir palaikė gerus santykius su Flavijumi Etijumi – Romos generolu. Tačiau Valentiano sesuo Honorija pasiuntė slaptą laišką su savo žiedu Atilai, kuriame siūlėsi už jo tekėti ir prašė pagalbos, kadangi buvo įpareigota tekėti už vieno Romos senatoriaus. Atskleidęs planą, Valentianas III ištrėmė seserį ir parašė laišką Atilai, kuriame teigė, kad Honorijos pasiūlymas neturi galios, tačiau Atila pareiškė atvyksiąs pareikšti teisių į nuotaką ir jos karalystės dalį.

451 m. Atilos vadovaujama hunų, gepidų, ostgotų, rugų, skirų, herulų, tiuringų, alanų, burgundų ir kitų tautų kariuomenė įsiveržė į Belgiją. Tada palaipsniui buvo užimama visa Galija: Mecas, Reimsas, Tongerenas, Paryžius, Trua, Orleanas ir kt. Etijus su sąjungininkais keltais, burgundais ir keltais iškeliavo stabdyti Atilos puolimo. Etijui pavyko įkalbėti vizigotų karalių Teodoriką I prisidėti prie romėnų. Birželio 20 d. armijos susidūrė Katalaunijos mūšyje (prie Šalono). Jame jungtinė romėnų armija sustabdė hunus, nors žuvo karalius Teodorikas.

452 m. Atila įsiveržė į Italiją. Hunai pradėjo siaubti šiaurines lygumas (dėl šio antpuolio bėgantys gyventojai jūroje įkūrė Veneciją), sugriovė Akvilėją. Etijus neturėjo pakankamai pajėgų sulaikyti hunus, ir Atila pasiekė Po upę. Tačiau dėl bado ir ligų hunai buvo priversti sustabdyti veržimąsi. Prie Minčijo upės įvyko Atilos ir Romos pasiuntinių, vadovaujamų popiežiaus Leono I, susitikimas. Atila sutiko sudaryti taiką ir atsitraukti iš Italijos. Tą greičiausiai lėmė tai, kad visoje Italijoje tuo metu siautė badas, ir Atila, net užėmęs Romą, nebūtų galėjęs pamaitinti armijos. Be to, Rytų Romos kariuomenė peržengė Dunojų ir įsiveržė į hunų užnugarį.

Pasitraukęs iš Romos, Atila grįžo į savo sostinę dab. Vengrijoje ir planavo surengti žygį į Konstantinopolį, tačiau 453 m. mirė. Šaltiniuose pasakojama, kad Atila mirė per savo vestuvių su Ildiko šventę, greičiausiai padauginęs alkoholio. Pasak kitos versijos, Atila buvo nužudytas jo žmonos, kurią galėję nusamdyti romėnai. Valdovas buvo palaidotas nežinomoje vietoje, kaip pasakojama, trigubame karste iš aukso, sidabro ir geležies.

Po Atilos mirties jo sūnūs susikovė dėl karaliaus titulo, o sukurta imperija subyrėjo. Netrukus hunai buvo nugalėti ostgotų.

Atila save laikė didžiojo karaliaus Nimrodo palikuoniu, titulavosi „hunų, gotų, danų ir medų karaliumi“. Jordano kronikoje rašoma, kad Atila turėjęs „Skitų šventąjį kalaviją“, kurį jam padovanojęs pats Marsas.

Viduramžiais save iš Atilos kildino įvairūs valdovai ir dinastijos – pvz., Vengrijos valdovai. Atilos susitikimas su popiežiumi tapo dailininkų, istorikų įkvėpimo objektu. Atilos istorijos taip pat minimos skandinavų sagose (Atlakviða, Völsungasaga, Atlamál). Šiais laikais Atila yra svarbus vengrų ir turkų istorinių naratyvų veikėjas, šiose šalyse tai populiarus vyriškas vardas, Atilos vardu vadinamos gatvės.

Apie Atilą sukurta daug literatūros, dailės, kūrinių, keletas filmų (žymiausias – „Hunas Atila“ filmuotas daugiausia Lietuvoje).

• Priskas. Historici Graeci Minores
• Jordanas, The Origin and Deeds of the Goths