Agliutinacinė kalba

Agliutinacinės kalbos (lot. agglutinare 'prilipdyti') – kalbos, kuriose žodžiai bei žodžių formos sudaromi prie šaknies jungiant afiksus. Skirstomos pagal tai, kurie afiksai (intarpai, priešdėliai ar priesagos) dažniau dedami prie šaknų.

Agliutinacinių kalbų afiksai lengviau atskiriami nuo šaknų, nei fleksinių kalbų afiksai, jose ir formų kaitybos, ir formų darybos afiksai turi tik vieną apibrėžtą gramatinę reikšmę, pvz., vengrų k. abliatyvas várostól 'iš miesto' ir városoktól 'iš miestų', kur város yra šaknis, -tól - abliatyvo, ir -k- – daugiskaitą žyminti priesaga. Dėl šios priežasties agliutinacinėms kalboms nebūdinga nei afiksų sinonimika, nei homonimija. Vienas būdingų agliutinacinių kalbų požymių – balsių harmonija, arba sinharmonizmas (žodžio afiksų balsių priderinimas prie šaknies balsio). Vidinės fleksijos (balsių ar priebalsių kaitos šaknyje) šios kalbos neturi. Vardažodžiai ir veiksmažodžiai agliutinacinėse kalbose yra sudaryti iš šaknų ir po jų ar prieš jas vienas po kito einančių afiksų, tad dažnai šios rūšies žodžių formos agliutinacinėse kalbose yra gana ilgos.

Agliutinacinėms kalboms nebūdingas supletyvizmas (įvairiašaknės to paties žodžio formos). Pavyzdžiui, asmeniniai įvardžiai jose kaitomi, pridedant tam tikrus afiksus (pvz., estų mina 'aš', minu 'manęs', meie 'mes', minuse 'manyje', meisse 'mumyse').

Agliutinacinėms kalboms priskiriamos Altajaus, Kaukazo, Uralo, bantų, dravidų, mongolų, tiurkų, japonų, korėjiečių, kai kurios indėnų kalbos.^[1]

• Fleksinė kalba
• Inkorporacinė kalba
• Analitinė kalba
• Izoliacinė kalba