Amalfis
Amalfis it. Amalfi | |
---|---|
Amalfio panorama | |
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
Valstybė | Italija |
Regionas | Kampanija |
Provincija | Salernas |
Meras | Daniele Milano |
Gyventojų | 5 102 |
Plotas | 5,7 km² |
Tankumas | 895 žm./km² |
Altitudė | 6 m |
Pašto kodas | 84011 |
Tel. kodas | 089 |
Vikiteka | Amalfis |
Miesto globėjas (-ai) | Apaštalas Andriejus |
Amalfis – miestas ir komuna Kampanijos regione esančioje Salerno provincijoje, Italijoje, įsikūręs prie Salerno įlankos, už 38 km į pietryčius nuo Neapolio. Miestas stovi prie siauro ir gilaus tarpeklio angos, Monte Cerreto kalno (1315 m) papėdėje, ir jį supa stulbinantis uolų ir pakrantės peizažas. Maždaug 839-1200 m. Amalfis buvo Amalfio Jūrų Respublikos, svarbios prekybinės jėgos Viduržemio jūroje, sostinė. Apie 5 125 gyventojų (2015 m.).
Šiandien Amalfis – vienas pagrindinių vadinamojo Amalfio kranto miestų, kartu su kitais toje pačioje pakrantėje įsikūrusiais Pozitano, Ravelo miestais pritraukiantis daug turistų. Amalfis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas pirmąkart paminėtas VI a. ir greitai tapo didele jūrine galia. Iš kaimyninių regionų jis prekiavo grūdais, druska iš Sardinijos, vergais iš toliau nuo pakrantės nutolusių rajonų, mediena, mainais į Egipto ir Sirijos auksinius dinarus, Bizantijos šilką, kurį parduodavo Vakaruose. Amalfio javų pirkliai turėjo išskirtines pozicijas musulmonų uostuose. Amalfio lentelėse buvo surašytas jūrų kodeksas, naudotas ir kitų krikščioniškų uostų. IX a. pabaigoje Amalfio pirkliai žemę pirko už auksą, kai beveik visa likusi Italija naudojosi mainų ekonomika. VIII-IX a. Amalfis dalinosi su Genuja prekybą su Rytais, kai Venecija dar nebuvo stipri. 848 m. Amalfio laivynas padėjo popiežiui Leonui IV nugalėti saracėnus.
Amalfis buvo nepriklausomas VII a. – 1075 m. Jis nustojo būti Bizantijos vasalu 839 m., išsirinko pirmą kunigaikštį 958 m. Prieš Venecijos iškilimą jis varžėsi svarba su Genuja ir Piza. Amalfyje gyveno 70-80 tūkst. žmonių, kai valdė kunigaikštis Manso (966–1004 m.). Amalfis tik trumpam buvo praradęs nepriklausomybę, kai jį valdė Gvaimaras IV Salernietis.[1][2][3]
1073 m. Amalfį užėmė normanų kilmės Apulijos kunigaikštystė, bet miestas išlaikė daug teisių. Po to jis tapo vienu svarbiausių normanų uostų. 1131 m. Amalfis sukilo prieš Sicilijos karalių Rodžerį II ir buvo nuniokotas. Po to 1133 m. miestą nusiaubė Pizos laivynas, kuris rėmė imperatorių Lotarą II ir popežių Inocentą II kovoje su Rodžeriu II ir antipopiežiumi Anakletu II. Lotaras kaip grobį gavo Pandektas, kurios buvo rastos Amalfyje. 1135 ir 1137 m. Amalfį vėl užėmė piziečiai. Miestas greitai prarado svarbą, nors jo jūriniu kodeksu buvo naudojamasi iki 1570 m. Didelis cunamis sugriovė Amalfio uostą ir žemutinį miestą 1343 m. ir Amalfis nebeatsigavo.[4]
Viduramžiais Amalfį garsino teisės ir matematikos mokyklos. Flavio Gioja, pirmasis pradėjęs naudoti jūrinį kompasą, manoma, buvo kilęs iš Amalfio.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Piazza del Duomo
-
Amalfio katedra
-
Amalfis
-
Amalfis
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Brown, D.; Brown, J.; Findlay, A. (2007-10-15). 501 Must-Visit Destinations. ISBN 9780753722145. Suarchyvuota iš originalo 2016-04-26. Nuoroda tikrinta 2014-09-30.
- ↑ Bairoch, Paul (1988). Cities and Economic Development. ISBN 9780226034669. Suarchyvuota iš originalo 2014-07-22. Nuoroda tikrinta 2014-09-30.
- ↑ Tellier, Luc-Normand (2009). Urban World History. ISBN 9782760522091. Suarchyvuota iš originalo 016-05-21. Nuoroda tikrinta 2014-09-30.
{{cite book}}
: Patikrinkite date reikšmes:|archive-date=
(pagalba) - ↑ Braudel p. 107