Charles Darwin

Charles Darwin
Čarlzas Robertas Darvinas
Gimė	1809 m. vasario 12 d. Šrusberis, Jungtinė Karalystė
Mirė	1882 m. balandžio 19 d. (73 metai) Daunas, Jungtinė Karalystė
Palaidotas (-a)	Vestminsterio abatijoje
Tėvas	Robertas Darvinas
Motina	Suzana Darvin
Sutuoktinis (-ė)	Ema Darvin
Vaikai	10
Veikla	anglų gamtininkas ir keliautojas
Žinomas (-a) už	Evoliucijos teorija
Žymūs apdovanojimai
Karališkosios draugijos narys (1839 m.)[1] Karališkasis medalis (1853 m.)[2] Volastono medalis (1859 m.)[2] Koplio medalis (1864 m.)[2] Beilio medalis (1879 m.)[2] Pour le Mérite, Prūsija (1867 m.)[2] Garbės daktaras teisės srityje, Kembridžas (1877 m.)[3]
Vikiteka	Charles Darwin
Parašas

Čarlzas Robertas Darvinas (angl. Charles Robert Darwin; 1809 m. vasario 12 d. Šrusberyje – 1882 m. balandžio 19 d. Daune) – anglų gamtininkas, biologas, geologas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją (darvinizmas)^[4], paklojusią pamatus evoliucinei biologijai.^[I] Jo prielaida, kad visos gyvybės formos išsivystė iš bendro protėvio, yra plačiai pripažinta moksle.^[5]

Čarlzas Darvinas gimė 1809 m. vasario 12 d. Šrusberyje, Anglijoje. Buvo penktas iš šešių vaikų šeimoje. Tėvai – pasiturintys gydytojai Robertas Darvinas ir Suzana Darvin (mergautinė pavardė Vedžvud). Čarlzo Darvino seneliai Erazmas Darvinas ir Džozajas Vedžvud buvo garsūs abolicionistai. Abi giminės buvo daugiausiai unitaristai, nors Vedžvudai linko į angikonybę. Tėvas Robertas linko į laisvamanybę, tad vaikas buvo pakrikštytas anglikonų bažnyčioje. Būdamas aštuonerių neteko motinos. Baigęs mokyklą Čarlzas studijavo mediciną Edinburgo universitete, tačiau studijas praėjus dvejiems metams metė. 1827 m. įstojo į Kembridžo universitetą, kuriame trejus metus studijavo teologiją.

1831 m. po universiteto baigimo Č. Darvinas išvyko į kelionę aplink pasaulį Anglijos ekspediciniu kariniu laivu „Beagle“ kaip gamtininkas. Kelionės metu Č. Darvinas pabuvojo Tenerifės saloje, Žaliojo kyšulio salose, Brazilijos pakrantėje, Аrgentinoje, Urugvajuje, Ugnies Žemėje, Tasmanijoje ir Kokoso salose, atliko daugybę stebėjimų.

Plaukiodamas Č. Darvinas sirgo jūros liga. 1833 m. Argentinoje jis susirgo karštine, o 1834 m. liepą grįždamas iš Andų į Valparaisą vėl susirgo ir mėnesį teko gulėti lovoje. Nuo 1837 m. Darvinas nuolat skundėsi pilvo skausmais, vėmimu, drebuliu ir kt. simptomais. Pagal naujausias prielaidas Pietų Amerikoje jis nuo vabzdžių įkandimų užsikrėtė Čagaso liga, kuri ir buvo vėlesnių sveikatos sutrikimų priežastimi.

Grižęs iš ekspedicijos jos rezultatus išdėstė „Gamtininko dienoraštyje“ (The Journal of a Naturalist, 1839), „Kelionės Beagle laivu zoologijoje“ (Zoology of the Voyage on the Beagle, 1840^[6]), „Koralinių rifų struktūroje ir pasiskirstyme“ (The Structure and Distribution of Coral Reefs, 1842) ir kt. Po penkerių metų kelionių (1831–1836 m.) ir gyvųjų bei išmirusių rūšių tyrinėjimų Č. Darvinas kilo idėja apie natūraliąją rūšių atranką kaip rūšių evoliucijos paaiškinimą.

1838–1841 m. Darvinas buvo Londono geologijos draugijos sekretoriumi. 1839 m. vedė, 1842 m. persikraustė iš Londono į Dauną (Kento grafystė), kur nuo to laiko nuolat gyveno.

1837 m. Č. Darvinas pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame žymėjo duomenis apie naminių gyvūnų veisles ir augalų rūšis, taip pat samprotavimus apie natūraliąją atranką. 1842 m. parašė pirmąją apybraižą apie rūšių atsiradimą. Nuo 1855 m. susirašinėjo su amerikiečių botaniku Asa Grėjumi ir 1857 m. jam išdėstė savo idėjas. Veikiamas anglų geologo ir gamtos tyrinėtojo Čarlzo Lajelio Č. Darvinas 1856 m. pradėjo ruošti trečią, išplėstą knygos variantą. 1858 m. birželį, kai darbas jau buvo įpusėtas, gavo anglų gamtininko Alfredo Voleso straipsnio rankraštį. Šiame straipsnyje Č. Darvinas atrado savo paties natūraliosios atrankos teorijos santrauką. Abu gamtininkai, nepriklausomai vienas nuo kito tuo pačiu metu sukūrė identiškas teorijas. Abiem jiems įtaką padarė Tomo Maltuso gyventojų skaičiaus augimo teorija, taip pat abiem jiems buvo žinomi Lajelio darbai; abu jie tyrė salų grupių fauną, florą ir geologines formacijas bei aptiko ženklius skirtumus tarp jose gyvenančių rūšių. Č. Darvinas Voleso rankraštį išsiuntė Lajeliui kartu su savo apybraiža. Lajelis kreipėsi patarimo į anglų botaniką Dž. Hukerį ir 1859 m. liepos 1 d. jie kartu pristatė abu darbus Linėjaus draugijai Londone.

1859 m. Č. Darvinas išspausdino savo darbą „Rūšių atsiradimas“ (angl. On the Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life), kur parodė augalų ir gyvūnų rūšių kaitą ir jų kilmę iš ankstesnių rūšių.

1868 m. Č. Darvinas išleido antrąjį savo darbą „Naminių gyvulių ir kultūrinių augalų kitimas“ (angl. The Variation of Animals and Plant under Domestification), į kurį įtraukė daugybę organizmų evoliucijos pavyzdžių. 1871 m. pasirodė dar vienas svarbus Č. Darvino veikalas „Žmogaus kilmė ir lytinė atranka“ (angl. The Descent of Man, and Selection in Relation to Sex), kur Č. Darvinas išsakė argumentus patvirtinančius žmonių kilmę iš gyvūnų. Tarp kitų žinomų Č. Darvino darbų – Monograph on the Cirripedia (1851–1854 m.), „Orchidėjų apdulkinimas“ (angl. The Fertilization of Orchids, 1862 m.), „Žmogaus ir gyvūnų emocijų raiška“ (angl. The Expression of the Emotions in Man and Animals, 1872 m.), The Effects of Cross- and Self-Fertilization in the Vegetable Kingdom (1876 m.)

Č. Darvinui Didžiosios Britanijos ir kitų Europos šalių mokslinės draugijos suteikė daugybę apdovanojimų. Jo idėjų pagrindu susiformavo evoliucinės biologijos šaka.

Darvinai susilaukė dešimties vaikų. Iš jų du mirė kūdikystėje, o dešimtmetės dukters Anės mirtis stipriai sukrėtė abu tėvus. Čarlzas buvo atsidavęs ir neįprastai dėmesingas savo vaikams tėvas.^[7] Vaikams susirgus, Čarlzas Darvinas baiminosi, kad dėl kraujomaišos su žmona ir pussesere Ema Vedžvud vaikai galėję paveldėti silpną sveikatą ir įvairius defektus.

Savo raštuose jis nagrinėjo kryžminimąsi tarp giminingų individų (inbridingo), lygindamas su pranašumais, kuriuos suteikia kryžminimasis tarp genetiškai nutolusių individų (autbridingo).^[8] Nepaisant jo baimių, dauguma išgyvenusių vaikų ir nemažai jų palikuonių padarė išskirtines karjeras.

Čarlzas Varingas Darvinas, gimęs 1856 m. gruodį, buvo dešimtas ir paskutinis vaikas. Ema Darvin jį gimdė sulaukusi 48 metų. Vaikas buvo psichiškai atsilikęs ir niekada neišmoko vaikščioti ar kalbėti. Spėjama, kad galėjo turėti Dauno sindromą, kuris tada nebuvo mediciniškai aprašytas. Įrodymu laikoma Viljamo Erazmo Darvino nuotrauka, kurioje užfiksuotas kūdikis ir jo motina, ir kurioje matyti sutrikimui būdinga galvos forma.^[9] Čarlzas Varingas mirė nuo skarlatinos 1858 m. birželio 28 d.^[10]. Darvinas savo žurnale užrašė „Mūsų brangus vargšas Kūdikėlis mirė“.^[11] Sūnaus mirtis sutrukdė Darvinui dalyvauti 1858 m. liepos 1 d. Linėjaus draugijos susirinkimo metu vykusioje pirmoje savo teorijos publikacijoje. Knygoje „Rūšių atsiradimas“ Darvinas išreiškia susirūpinimą dėl kraujomaišos ir „blogojo“ artimos giminystės poveikio.

Iš Čarlzo Darvino išgyvenusių vaikų Džordžas, Fransis ir Horacijus tapo Karališkosios draugijos nariais, atitinkamai tapę astronomu, botaniku ir civilinės inžinerijos specialistu. Visi trys buvo įšventinti į riterius.^[12] Kitas sūnus Leonardas tapo kareiviu, politiku, ekonomistu, eugeniku ir statistiko bei evoliucinio biologo Ronaldo Fišerio mentoriumi.^[13]

Darvino šeima laikėsi nonkonformistinio unitarizmo traidicijos, nors pats Čarlzas Darvinas buvo pakrikštytas anglikonų bažnyčioje ir mokėsi anglikonų internatinėje mokykloje. Tuo tarpu jo tėvas ir senelis buvo laisvamaniai.^[14] Kai Čarlzas vyko į Kembridžą tapti anglikonų dvasininku, jis „neturėjo nė mažiausios abejonės dėl pažodinės, griežtos tiesos kiekvienoje Biblijos eilutėje“.^[15] Jam įtaką darė Džono Heršelio veikalai, kuriuose, kaip ir Viljamo Pelio gamtos teologijoje, autorius ieškojo paaiškinimų gamtos dėsniuose, o ne stebukluose, o rūšių prisitaikymą laikė Aukštesnės jėgos kūrybos įrodymu.^[16][17][18] Pirmosios ekspedicijos „Beagle“ laivu metu Darvinas buvo gana ortodoksinių pažiūrų ir citavo Bibliją kaip moralės autoritetą.^[19] Net bandė surasti „tvėrimo centrus“, kad paaiškintų rūšių pasiskirstymo dinamiką,^[20] teigdamas, kad Australijoje ir Anglijoje rasti labai panašūs skruzdėlynai yra dieviškojo piršto įrodymas.^[21]

^[22]

Grįžęs iš ekspedicijos jis kritiškai atsiliepė dėl Biblijos tikslumo istoriniu požiūriu ir svarstė, kodėl visos religijos negali būti laikomos vienodai svarbiomis.^[19] Per ateinančius kelerius metus, intensyviai spėliodamas apie geologijos ir rūšių transmutacijos klausimus, Čarlzas daug mąstė apie religiją ir kilusias mintis atvirai aptardavo su savo žmona Ema, kurios įsitikinimai taip pat buvo sąlygoti intensyvių studijų metu kilusių klausimų.^[23]

Viljamo Pelio ir Tomo Maltuso teodicija (dievybės teisinimas) teigė, kad tokios negerovės kaip badas atsirado dėl geranoriško kūrėjo įstatymų, kurie bendrai paėmus turėjo teigiamą poveikį. Anot Darvino, natūrali atranka davė gerą akstiną prisitaikyti, bet panaikino poreikį aukštesnei jėgai projektuoti.^[24] Nors religiją jis laikė genties išlikimo strategija, Darvinas nenorėjo atsisakyti Dievo kaip aukščiausiojo įstatymų davėjo idėjos. Tačiau jam vis labiau ramybės nedavė blogio problema.^[25][26]

Darvinas išliko artimas draugas su Dauno vikaru Džonu Brodžiu Inesu ir toliau atliko reikšmingą vaidmenį bažnyčios parapijos darbe^[27], tačiau maždaug nuo 1849 m. sekmadieniais vaikščiodavo lauke, kol jo likusi šeima dalyvaudavo pamaldose.^[22] Jis manė, kad abejoti, ar žmogus gali būti tvirtas teistas ir evoliucionistas, yra „absurdiška“.^[28][29] 1879 m. jis rašė, kad „niekada nebuvau ateistas ta prasme, kad neigčiau Dievo egzistavimą“ ir „agnostikas būtų pats teisingiausias mano dvasinės būklės apibūdinimas“ .^[23][28]

1915 m. išleista „ Ledi Vilties istorija “ tvirtino, kad Darvinas savo ligos patale atsivertė ir giliai įtikėjo į krikščionybę. Šiuos teiginius neigė Darvino vaikai, o istorikai juos atmetė kaip klaidingus.^[30]

Darvino socialinės ir politinės pažiūros atspindėjo jo epochą ir socialinę padėtį. Jis užaugo Vigų reformatorių šeimoje, kuri, kaip ir jo dėdė Džozija Vedžvudas, palaikė rinkimų reformą ir vergijos panaikinimą. Darvinas aistringai priešinosi vergovei, tačiau nekėlė klausimų dėl Anglijos gamyklų darbininkų ar tarnų išnaudojimo. ^[31]

Išlaisvintas vergas Džonas Edmonstounas 1826 m. mokė Darviną taksidermijos. Juodaodį mokytoją Darvinas ilgai prisiminė kaip „labai malonų ir protingą žmogų“, tai suformavo Čarlzo požiūrį, kad juodaodžiai jaučia tuos pačius jausmus ir gali būti tokie pat protingi kaip ir kitų rasių žmonės. Analogiško požiūrio jis laikėsi kelionės „Beagle“ laivu metu, kai sutiko vietinių tautų atstovus.^[32] Kuomet praėjus maždaug dvidešimčiai metų rasizmas tapo įprastas Didžiosios Britanijos visuomenėje,^[33][34] Darvinas ir toliau tvirtai pasisakė prieš vergiją, prieš „vadinamųjų žmonių rasių priskyrimą atskiroms rūšims“ ir prieš netinkamą elgesį su vietinėmis tautelėmis.^[35][II]

Darvino kontaktas su jaganais (arba fuegiečiais), tarp jų Džemiu Butonu, antrosios kelionės „Beagle“ laivu metu, padarė didelę įtaką jo požiūriui į čiabuvių tautas. Atvykęs į Ugnies Žemę, jis vartodamas spalvingus epitetus aprašė „Ugnies Žemės laukinius“.^[36] Šis požiūris pasikeitė, kai jis išsamiau pažino jaganus. Tyrinėdamas šią tautą, Darvinas priėjo išvados, kad daugelis esminių skirtingų žmonių grupių emocijų buvo vienodos, o protiniai gebėjimai buvo maždaug tokie patys kaip europiečių. Nors ir palankiai vertindamas jaganų kultūrą, Darvinas neįvertino jų ekologinių žinių ir išvystytos kosmologijos, kol XIX a. šeštajame dešimtmetyje apžiūrėjo jaganų kalbos žodynėlį, kuriame buvo 32 000 žodžių.^[36] Čarlzas Darvinas suprato, kad europiečių vykdoma kolonizacija dažnai lemia vietinių civilizacijų išnykimą, ir „bandė kolonializmą integruoti į evoliucinę civilizacijos istoriją, analogišką gamtos istorijai“.^[37]

Čarlzas Darvinas manė, kad vyrų pranašumas prieš moteris yra seksualinės atrankos rezultatas. Ši prielaida imta neigti Antuanetės Braun Blakvel 1875 m. išleistoje knygoje „Lytys gamtoje“ (angl. The Sexes Throughout Nature).^[38]

Darviną suintrigavo jo pusbrolio Fransio Galtono 1865 m. pateiktas argumentas, kad statistinė paveldimumo analizė rodo, jog moralinės ir psichinės žmogaus savybės gali būti paveldimos, o gyvūnų kryžminimo principai gali būti taikomi žmonėms. Savo veikale „Žmogaus kilmė“ Darvinas pažymėjo, kad padėdami silpniesiems išgyventi ir sukurti šeimas, galime netekti natūralios atrankos teikiamos naudos. Kita vertus, perspėjo, kad tokios pagalbos atsisakymas sukeltų pavojų užuojautos instinktui, „kilniausiajai mūsų prigimties daliai“, o tokie veiksniai kaip išsilavinimas galėtų būti svarbesni. Galtonui pasiūlius, kad mokslinių tyrimų publikavimas galėtų paskatinti santuokas „kastų viduje“ tarp „tų, kurie yra iš prigimties gabūs“, Darvinas numatė praktinius sunkumus tai įgyvendinant ir manė, kad tai „vienintelis įmanomas, tačiau bijau, utopinis, žmonių rasės tobulinimo procedūros planas“. Kita vertus, Čarlzas Darvinas nurodė, kad reikia leisti sprendimus priimti patiems asmenims, viešinant paveldimumo svarbą.^[39] Fransis Galtonas 1883 m.,^[III] po Darvino mirties, šią studijų sritį pavadino „ eugenika“, o jo teorijos buvo remiamos skatinant eugenikos politiką.^[37]

Dėl Darvino šlovės ir populiarumo jo vardas buvo siejamas su idėjomis ir judėjimais, kartais turėjusiems tik netiesioginį ryšį su jo raštais, o kartais net prieštaraujantiems jo išsakytiems komentarams.

Tomas Maltusas teigė, kad gyventojų skaičiaus augimas viršijant išteklius buvo Dievo paskirtas, kad žmonės dirbtų produktyviai ir parodytų santūrumą kuriant šeimas; šis teiginys buvo naudojamas siekiant pateisinti laissez-faire ekonomiką.^[40] Tuo metu buvo manoma, kad evoliucija turi socialinių pasekmių, o 1851 m. Herberto Spenserio knyga „ Socialinė statika“ žmogaus laisvės ir individualių laisvių idėjas grindė jo lamarkine evoliucijos teorija.^[41]

Netrukus po to, kai 1859 m. buvo paskelbtas Darvino veikalas „Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio“ (angl. On the Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life), kritikai išjuokė jo apibūdinimą apie kovą už būvį kaip maltusietišką to meto Anglijos pramoninio kapitalizmo apologetiką. Darvinizmo terminas buvo vartojamas kitų evoliucinėms idėjoms, įskaitant Spenserio „ išlieka stipriausias“ kaip laisvosios rinkos pažangą, ir Ernsto Hekelio poligenistinėms žmogaus vystymosi idėjoms. Rašytojai naudojo natūraliosios atrankos terminą ginčydamiesi dėl įvairių, dažnai prieštaringų ideologijų, tokių kaip „laukinis“ laissez-faire kapitalizmas, kolonializmas ir imperializmas. Kita vertus, Darvino holistinis požiūris į gamtą apėmė „vieno organizmo priklausomybę nuo kito“. Naudodamiesi šia idėja pacifistai, socialistai, liberalaus sparno socialiniai reformatoriai ir anarchistai, tokie kaip Peteris Kropotkinas, pabrėžė bendradarbiavimo, o ne kovos, svarbą rūšies viduje.^[42] Pats Darvinas buvo tvirtinęs, kad socialinė politika neturėtų būti grindžiama tik kovos ir atrankos gamtoje koncepcijomis.^[43]

Po 1880-ųjų eugenikos judėjimas ėmė plisti sparčiau. Jis rėmėsi biologinio paveldėjimo idėjomis, o siekdamas moksliškai pagrįsti savo idėjas apeliavo į kai kurias darvinizmo koncepcijas. Didžiojoje Britanijoje dauguma pritarė atsargiam Darvino požiūriui į savanorišką tobulėjimą ir siekė paskatinti turinčiuosius „pozityviosios eugenikos“ bruožų. Vadinamojo „Darvinizmo užtemimo“ metu mokslinį eugenikos pagrindą suteikė Mendelio genetika. Eugenikos idėjos, skelbusiosios „silpnųjų“ pašalinimą, ėmė plisti Amerikoje, Kanadoje ir Australijoje, o JAV vykdant eugenikos politiką įvesti privalomi sterilizacijos įstatymai. Vėliau panašius įstatymus priėmė kelios kitos šalys. Nacių 1933–1945 m. agresyviai vykdyta eugenikos politika šią sritį galutinai diskreditavo.^[III]

Sąvoka „socialinis darvinizmas“ beveik nebuvo vartojama iki 1890-ųjų, o labiausiai išpopuliarėjo XX a. penktajame dešimtmetyje kaip niekinamoji sąvoka, kai ją prieš konservatyvų oponentą ir laissez-faire šalininką Viljamą Grehemą Sumnerį panaudojo Ričardas Hofštateris. Nuo to laiko sąvoka dažnai piktnaudžiaujama norint sumenkinti oponento nuomonę.^[44][40]

Darvinas buvo produktyvus rašytojas. Net jei nebūtų paskelbęs savo darbų apie evoliuciją, būtų sulaukęs didžiulio dėmesio kaip „Gamtininko kelionė aplink pasaulį „Beagle“ laivu“ (angl. Voyage of a Naturalist Round the World) autorius autorius, kaip geologas, parengęs daug publikacijų apie Pietų Ameriką ir išsprendęs koralų atolų susidarymo mįslę, bei kaip biologas, paskelbęs galutinį darbą apie ūsakojus. Be garsiausio jo veikalo „Apie rūšių atsiradimą“ ne mažiau reikšmingą įtaką padarė knygos „Žmogaus kilmė“ ir „Žmogaus ir gyvūnų emocijų raiška“. Taip pat knyga „Augalų judėjimo galia“ ir paskutinis Čarlzo Darvino kūrinys „Daržovių pelėsių susidarymas dėl kirminų veiklos“ pateikė reikšmingus atradimus biologijoje.^[45][46]

Darvino vardu pavadinta keletas geografinių objektų – Byglio sąsiauryje esantis Darvino sąsiauris, Darvino kalnas Anduose, Darvino uostas Šiaurės Teritorijoje Australijoje (dėl ko šalia jo įsikūręs miestas pavadintas Darvinu).^[47] Taip pat Darvino garbei tiek oficialiai, tiek neoficialiai pavadinta nemažai augalų ir gyvūnų, dauguma tų, kuriuos pats Darvinas surinko savo kelionių metu.^[48][49]

1883 m. seras Džozefas Boemas iš balto marmuro išskaptavo žmogaus dydžio sėdinčio Darvino skulptūrą. Ji buvo pastatyta centrinėje Londono gamtos istorijos muziejaus salėje ir atidengta 1885 m. birželio 9 d. Tomo Hekslio ceremonijoje dalyvaujant Velso princui Eduardui, okeanografui Bartolomėjui Sulivanui ir Darvino tarnu dirbusiam Džozefui Parslau.^[50] 1927 m. vietoje Darvino skulptūros pastatyta dramblio skulptūra, o 1970 m. perkelta į šiaurinę muziejaus salę. 2008 m. Darvino statula sugrąžinta į savo pradinę vietą, pakeičiant kurį laiką čia pastatytą Ričardo Oveno, muziejaus įkūrėjo, skulptūrą.^[51]

The Londono Linėjaus bendrija, minėdama penkiasdešimtmetį po Darvino teorijos publikavimo, nuo 1908 m. teikia Darvino ir Valaso vardu pavadintus medalius. Nuo 2010 m. medaliai teikiami kasmet.^[52]

1909 m. birželyje Kembridže susirinko daugiau nei 400 pareigūnų ir mokslininkų iš viso pasaulio Darvino gimimo šimtmečiui ir veikalo „Apie rūšių atsiradimą“ penkiasdešimtmečiui paminėti. Ta proga suorganizuotos parodos ir renginiai.^[53][54]

Tarp 2000 ir 2017 metų cirkuliavo Anglijos banko išleisti 10 svarų banknotai, kurių reverse buvo pavaizduotas Darvino portretas,^[55][56] kartu su kolibriu ir laivu Beagle.^[57]

Lietuvoje Darvino garbei pavadinta gatvė ir skersgatvis Kybartuose. Kadangi toks gatvės pavadinimas suteiktas sovietmečiu, yra siūlymų gatvę pervadinti.^[58]

I. ^{^}  Darvinas buvo iškilus gamtininkas, geologas, biologas ir rašytojas. Po vasaros, praleistos dirbant gydytojo (savo tėvo) asistentu, ir dvejų metų medicinos studijų Čarlzas Darvinas išvyko į Kembridžą ketindamas tapti šventiku. Taip pat mokėsi taksidermijos.^[59]

II. ^{^}  Darvino įsitikinimams, kad juodaodžių ir europiečių žmogiškosios ir protinės savybės iš esmės nesiskiria, pagrindą davė bendravimas su buvusiu vergu juodaodžiu Džonu Edmonstounu, kuris šį mokė taksidermijos 1826 m.^[33] Pirmosios laivu „Beagle“ kelionės metu Darvinas beveik neteko savo pozicijos laive, kai susibarė su laivo kapitonu Ficrojumi dėl vergijos, nes pastarasis ją gyrė ir teisino.(Darwin 1958, p. 74) Grįžęs rašė: „rinkimai rodo, kad nusiteikimas prieš vergiją stiprėja. Kokia tai būtų garbė Anglijai, jei ji taptų pirmąja Europos valstybe, visiškai ją uždraudusią! Dar prieš išplaukiant iš Anglijos man sakė, kad pagyvenus vergiją įteisinusiose valstybėse mano nuomonė pasikeistų. Vienintelis pokytis, kurį įsivaizduoju – dar labiau pagerėjęs požiūris į negrus.“ (Darwin 1887, p. 246) Rašydamas apie Ugnies Žemės čiabuvius „Sunku patikėti, koks milžiniškas skirtumas tarp laukinių ir civilizuotų žmonių: skirtumas didesnis nei tarp laukinio ir prijaukinto gyvūno, tik žmogaus atveju galimybė tobulėti daug didesnė.“ Kadangi sutiko ir civilizuotų fuegiečių (pvz., Džemį Butoną), pridėjo „Vis dėlto nuostabu, kai pagalvoju apie visas jo geras savybes, nors jo rasė ta pati, taigi čia gyvendamas jis būtų taip pat elgęsis kaip tie gailestį keliantys tamsieji laukiniai, kuriuos čia pirma sutikome.“(Darwin 1845, pp. 205, 207–208) harv error: no target: CITEREFDarwin1845 (help)

Veikale „Žmogaus kilmė“ Čarlzas Darvinas rašė apie mąstymo panašumus tarp fuegiečių ir Edmonstouno ir europiečių kaip argumentą prieš „skirtingų rasių laikymą atskiromis rūšimis“.^[60]

Čarlzas Darvinas smerkė nederamą elgesį su čiabuviais, smerkė Patagonijos čiabuvių vyrų, moterų ir vaikų žudynes: „Pas mus kiekvienas giliai įsitikinęs, kad tai pats teisingiausias karas, nes kariaujama prieš barbarus. Kas šiais laikais galėtų patikėti, kad tokius žvėriškumus galėtų vykdyti civilizuota krikščioniška šalis?“(Darwin 1845, p. 102) harv error: no target: CITEREFDarwin1845 (help)

III. ^1 2  Genetikai tyrė žmogaus paveldimumą remdamiesi Mendelio paveldimumo teorija. Tuo tarpu eugenikos judėjimai siekė pertvarkyti visuomenę susikoncentuojant ties socialine klase (JK atveju) ar neįgalumu ir etniškumu (JAV atveju). Genetikai tokius judėjimus laikė praktiškai nepritaikomu pseudomokslu. Laikui bėgant eugenika įgavo prievartinį atspalvį, kai JAV pradėta kai kurioms grupėms pradėta taikyti priverstinė sterilizacija, o vėliau ši idėja buvo nukopijuota Trečiojo Reicho, kur eugenikos politika buvo savaip išplėtota, į ją integruojant rasizmą ir pačią eugeniką vadinant „rasine higiena“ (vok. Rassenhygiene).^[61][62][63]

• Anonymous (1882). „Obituary: Death Of Chas. Darwin“. The New York Times (1882-04-21). Suarchyvuota iš originalo 2009-10-15. Nuoroda tikrinta 2008-10-30.
• Balfour, J. H. (1882-05-11). „Obituary Notice of Charles Robert Darwin“ . Transactions & Proceedings of the Botanical Society of Edinburgh (14): 284–298.
• Bannister, Robert C. (1989). Social Darwinism: Science and Myth in Anglo-American Social Thought. Filadelfija: Šventyklos universiteto leidykla. ISBN 978-0-87722-566-9.
• Bowler, Peter J. (2003). Evolution: The History of an Idea (3rd leid.). Kalifornijos universiteto leidykla. ISBN 978-0-520-23693-6.
• Browne, E. Janet (1995). Charles Darwin: vol. 1 Voyaging. Londonas: Jonathan Cape. ISBN 978-1-84413-314-7.
• Darwin, Charles (1874). The Descent of Man, and Selection in Relation to Sex (2nd leid.). Londonas: John Murray. ISBN 978-0-8014-2085-6. Suarchyvuota iš originalo 2011-07-12. Nuoroda tikrinta 2016-01-16.
• Darwin, Charles (1887). Darwin, Francis (red.). The life and letters of Charles Darwin, including an autobiographical chapter. Londonas: John Murray. ISBN 978-0-404-08417-2. Suarchyvuota iš originalo 2011-03-05. Nuoroda tikrinta 2008-11-04.
• Darwin, Charles (1958). Barlow, Nora (red.). The Autobiography of Charles Darwin 1809–1882. With the original omissions restored. Edited and with appendix and notes by his granddaughter Nora Barlow. Londonas: Collins. Suarchyvuota iš originalo 2013-08-16. Nuoroda tikrinta 2013-09-28.
• Desmond, Adrian; Moore, James (1991). Darwin. Londonas: Michael Joseph, Penguin Group. ISBN 978-0-7181-3430-3.
• Desmond, Adrian; Moore, James (2009). Darwin's sacred cause : race, slavery and the quest for human origins. Londonas: Allen Lane. ISBN 978-1-84614-035-8.
• Desmond, Adrian; Moore, James; Browne, Janet (2007). Charles Darwin (Very Interesting People). Oksfordas, Anglija: Oksfordo universiteto leidykla. ISBN 978-0-19-921354-2.
• Freeman, R. B. (2007). Charles Darwin: A companion (2nd online leid.). The Complete Works of Charles Darwin Online. pp. 107, 109. Suarchyvuota iš originalo 2014-12-25. Nuoroda tikrinta 2014-12-25.
• Kotzin, Daniel (2004). „Point-Counterpoint: Social Darwinism“. Columbia American History Online. Suarchyvuotas originalas 2011-07-19. Nuoroda tikrinta 2008-11-22.
• Leff, David (2000). „AboutDarwin.com“ (2000–2008 leid.). Suarchyvuotas originalas 28 rugpjūčio 2013. Nuoroda tikrinta 30 gruodžio 2008.
• Keynes, Richard (2001). Charles Darwin's Beagle Diary. Kembridžo universiteto leidykla. ISBN 978-0-521-23503-7. Suarchyvuota iš originalo 2012-06-04. Nuoroda tikrinta 2008-10-24.
• Moore, James (2005). „Darwin – A 'Devil's Chaplain'?“ (PDF). American Public Media. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-02-27. Nuoroda tikrinta 2008-11-22.
• Moore, James (2006). „Evolution and Wonder – Understanding Charles Darwin“. Speaking of Faith (Radio Program). American Public Media. Suarchyvuotas originalas 2008-12-22. Nuoroda tikrinta 2008-11-22.
• Paul, Diane B. (2003). „Darwin, social Darwinism and eugenics“. In Hodge, Jonathan; Radick, Gregory (eds.). The Cambridge Companion to Darwin. Kembridžo universiteto leidykla. pp. 214–239. ISBN 978-0-521-77730-8.
• Sweet, William (2004). „Herbert Spencer“. Internet Encyclopedia of Philosophy. Suarchyvuota iš originalo 2010-05-28. Nuoroda tikrinta 2008-12-16.
• van Wyhe, John (2008b). Darwin: The Story of the Man and His Theories of Evolution. Londonas: Andre Deutsch Ltd (published 2008-09-01). ISBN 978-0-233-00251-4.
• von Sydow, Momme (2005). „Darwin – A Christian Undermining Christianity? On Self-Undermining Dynamics of Ideas Between Belief and Science“ (PDF). In Knight, David M.; Eddy, Matthew D. (eds.). Science and Beliefs: From Natural Philosophy to Natural Science, 1700–1900. Burlington: Ashgate. pp. 141–156. ISBN 978-0-7546-3996-1. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2009-03-26. Nuoroda tikrinta 2008-12-16.
• Wilkins, John S. (2008). „Darwin“. In Tucker, Aviezer (red.). A Companion to the Philosophy of History and Historiography. Blackwell Companions to Philosophy. Chichester: Wiley-Blackwell. pp. 405–415. ISBN 978-1-4051-4908-2.
• Yates, Simon (2003). „The Lady Hope Story: A Widespread Falsehood“. TalkOrigins Archive. Suarchyvuota iš originalo 2009-10-12. Nuoroda tikrinta 2006-12-15.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Charles Darwin