Ikšididai
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| إخشيديون Ikšididai | ||||
| Abasidų vasalai | ||||
| ||||
| Sostinė | Fustatas | |||
| Kalbos | arabų | |||
| Politinė struktūra | Abasidų vasalai | |||
| Istorija | ||||
| - Autonomija nuo Abasidų | 935 m., 935 | |||
| - Užima Fatimidai | 969 m. | |||
| Valiuta | Dinaras (moneta) | |||
Ikšididai (arab. إخشيديون = Iḫšīdiyūn) – sogdų kilmės musulmonų sunitų dinastija, kurios galios centras buvo Egipte. Nors Ihšididai valdė de facto nepriklausomi, jie nominaliai pripažino Abasidų kalifato valdžią. IX a. dinastija valdė dalį Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos: teritorijas, kur dabar yra valstybės Egiptas, Izraelis, Jordanija, Libanas, Sirija. Dinastijos pavadinimas kilo nuo neįprasto valdovų titulo ichšid (ar akšid).
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinastijos įkūrėjas buvo Muhamadas bin Tugdžas, kurio senelis buvo Džefas, tiurkas iš Ferganos, tarnavęs Abasidų armijoje kaip mameliukas. Šio sūnus Tugadžas gyveno Egiptą valdant Tulunidams, ir užsitarnavęs jų pasitikėjimą, gavo valdyti kaip vietininkas Damaską. 928 m. šio sūnus Muhamadas iš Kalifo galvo valdyti Ramlą Palestinoje, o vėliau, kaip ir tėvas, – Damaską Sirijoje.
935 m. Mahamadas tapo vietininku milžiniškoje Abasidų provincijoje, apimančioje Egiptą, Palestiną, Siriją ir šiaurės vakarų Hidžazą. Netrukus jis ryžosi tituluotis ichšido titulu. Tai buvo titulas, naudotas Ferganos valdovų, iš kur buvo kilęs Muhamado senelis. Vietininkui tampant vis labiau nepriklausomu, Abasidų kalifas 940 m. įsiveržė į provinciją, tačiau Muhamadas sugebėjo atsilaikyti. Tuo pat metu ichšidui grėsmę kėlė ir kita Abasidų vasalų dinastija – Hamdanidai, kurie siekė įsiviešpatauti Sirijoje. 945 m. taika Ichšididai ir Hamdanidai Siriją pasidalino.
Po Muhamado mirties jo sūnus Elkasimas buvo dar visai mažas. Dėl to valdžioje galimybę įsitvirtinti turėjo jo regentas, juodaodis eunuchas Kafuras. Turėdamas politiko ir karvedžio talentą, jis paėmė valdžią Egipte ir Sirijoje į savo rankas. 961 m. mirus Elkasimui, sostą paveldėjo jo brolis Elhasnas Ali, bet ir jis greitai mirė. Ši situacija nusilpnino šalį.
Tuo metu šiaurines teritorijas siaubė karmatai, vakaruose stiprėjo Fatimidai, kurie pajungė visą Magrebą (Maroką, Alžyrą, Tunisą ir vakarinę Libiją). Valdant ketvirtajam Fatimidų valdovui al-Muizui mirė Kafuras, ir Fatimidų armijos įsiveržė į Egiptą bei Siriją, jį prijungė be jokio pasipriešinimo.
Valdovai (ichšidai)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Muhamadas bin Tugdžas (Muhammad bin Tughj Al-Ikhshid) (935–946 m.),
- Elkasimas Anogoras (Abu Elqasem Anogor ben Elikhshid) (946–961 m.),
- Elhasnas Ali (Abu Elhasn Ali ibn Elikhshid) (961–966 m.),
- Kafuras (Abul Misk Kafur) (966–968 m.),
- Elfavaris Ahmedas (Abu Elfawaris Ahmed ibn Ali ibn Elikhshid) (968–969 m.)