Žmogus su kino kamera: Skirtumas tarp puslapio versijų

Žmogus su kino kamera (rus. Человек с киноаппаратом, Čelovek s kinoapparatom, ukr. Людина з кіноапаратом, Liudyna z kinoaparatom) – eksperimentinis 1929 m. begarsis dokumentinis kinas, neturintis nei siužeto, nei aktorių,^[1] sukurtas Ukrainos režisieriaus Dziga Vertovo, sumontuotas jo žmonos Jelizavietos Svilovos.

Vertovo filme, kurį išleido filmų studija „VUFKU“, demonstruojamas urbanistinis gyvenimas sovietiniuose miestuose: Kijeve, Charkove, Maskvoje, Odesoje.^[2] Filme nuo aušros iki sutemų sovietiniai gyventojai dirba, žaidžia žaidimus, naudojasi modernaus gyvenimo mašinomis. Galima teigti, kad filmas turi veikėjus, tie veikėjai yra šio filmo operatoriai, minimi pavadinime, ir montuotojai, kurie atranda modernią Tarybų Sąjungą ir atvaizduoja ją filme.

Šis filmas yra garsus dėl kinematografinių priemonių, kurias Vertovas išranda, pritaiko ir tobulina, gausos, pavyzdžiui, dvigubo išlaikymo, pagreitinto vaizdo, sulėtino vaizdo, sustabdytų kadrų, staigių perėjimų, padalinto vaizdo, „vokiškų“ filmavimo kampų, neįprastų priartinimų, filmuojamų objektų sekimo, medžiagos rodymo atgaline tvarka, atskirų kadrų animacijos, save atspindinčio filmavimo (vienoje filmo dalyje rodomas per pusę padalintas objekto sekimo vaizdas, kai pusių „vokiški“ kampai yra priešingi).

Britų filmų instituto 2012 metų žurnale „Vaizdas ir garsas“ atliktoje apklausoje kino kritikai nusprendė, kad šis filmas yra 8 vietoje visų laikų geriausių filmų sąraše.^[3] 2014 metais tame pačiame žurnale šis filmas buvo įvardytas kaip geriausias visų laikų dokumentinis filmas.^[4]

„Žmogus su kino kamera“ neabejotinai yra avangardo stiliaus filmas ir pabrėžia, kad filmuoti galima bet kur. Pavyzdžiui, filme sumontuojama scena, kurioje operatorius ruošiasi filmuoti stovėdamas ant stacionarios kameros, kitoje scenoje operatorius stovi alaus bokale, trečioje scenoje rodoma iš lovos atsikėlusi ir besirengianti moteris, netgi rodomas gimdymas ir kaip kūdikis išnešamas prausimui.

Vertovo mintis apie filmavimo neribotumą ir nepastebimumą dar tuo metu nebuvo teisinga – nors kameras ir buvo įmanoma pastatyti bet kur, tačiau jos išlikdavo pastebimos. Jos buvo per didelės, kad būtų lengvai paslepiamos, ir veikė per garsiai, kad išliktų paslėptos. Kad nufilmuotų scenas, naudodami paslėptą kamerą, Vertovas ir jo brolis Michailas Kaufmanas (filmo bendraautorius) turėjo nukreipti filmuojamo subjekto dėmesį kuo nors, veikiančiu dar garsiau negu filmuojanti kamera.

Filme yra rodomos kelios akivaizdžiai suvaidintos scenos, pavyzdžiui, moters, atsikėlusios iš lovos ir besiruošiančios dienai, arba šachmatų figūrėlių sustūmimo į lentos vidurį (ši scena buvo rodoma atvirkštine tvarka taip, kad šachmatų figūrėlės iš krūvos viduryje atsistoja į savo pozicijas). Filmas buvo kritikuojamas dėl suvaidintų scenų ir absoliutaus eksperimentavimo, kuris tikriausiai kilo dėl filmo režisieriaus pasipiktinimo dėl fikcinių filmų kūrimo kaip naujo „opiato masėms“.

Vertovas (tikras vardas – David Abelevich Kaufman) buvo ankstyvas dokumentinio kino pionierius XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jis priklausė filmų kūrėjų judėjimui žinomam kaip kinoks arba kino-oki (kino akys). Vertovas kartu su kitais kino kūrėjais išsikėlė misiją panaikinti visus ne dokumentinius filmų kūrimo stilius. Šis radikalus požiūris į filmų kūrimą privedė prie šiokio tokio filmų industrijos, srities, kurioje dirba jie patys, suirimo. Daugelis Vertovo filmų buvo itin kontroversiški, o visas kinok judėjimas buvo niekinamas daugelio to meto filmų kūrėjų. Vertovo didžiausias pasiekimas, filmas „Žmogus su kino kamera“, buvo atsakas kritikams, kurie atmetė jo praeitą filmą „Šešta pasaulio dalis“. Kritikai teigė, jog Vertovas per daug naudojo specialius titrus tarp kadrų ir tai neatitiko filmų kūrimo stiliaus, kurį propagavo kinoks judėjimas.

Po tokių pastebėjimų Vertovas labai jaudinosi prieš filmo publikavimą. Jis paprašė, kad pagrindiniame sovietų komunistiniame laikraštyje „Pravda“ būtų atspausdintas perspėjimas, kuriame aprašoma eksperimentinė ir prieštaringa šio filmo prigimtis. Vertovas nerimavo, kad publika šį filmą arba ignoruos, arba paniekins. Oficialios „Žmogus su kino kamera“ versijos pradžioje yra rodomi Vertovo žodžiai:

„Filmas „Žmogus su kino kamera“ reprezentuoja

EKSPERIMENTĄ KINEMATOGRAFINIAME BENDRAVIME

Vizualinio fenomeno

BE SPECIALIŲ TITRŲ TARP KADRŲ

(filmas be specialių titrų tarp kadrų)

BE SCENARIJAUS PAGALBOS

(filmas be scenarijaus)

BE TEATRO PAGALBOS

(filmas be aktorių, be filmavimo aikštelės ir t. t.)

Šis naujas eksperimentinis darbas, sukurtas „Kino akies“, yra skirtas sukurti autentiškai absoliučios tarptautinės kino kalbos – ABSOLIUČIOS KINOGRAFIJOS – :remiantis jo visišku atsiribojimu nuo teatro ir literatūros kalbos.“

Šis manifestas kilo iš ankstesnio, kurį Vertovas parašė 1922 metais, kuriame jis atsisakė populiarių filmų, kurie, jo manymu, buvo skolingi literatūrai ir teatrui.^[5]

Gyvendamas marksistinėje visuomenėje, Vertovas siekė sukurti futuristinį miestą, kuris iliustruotų sovietiniame pasaulyje egzistuojančius idealus. Šio dirbtinio miesto tikslas buvo parodyti tiesą ir taip pažadinti sovietinį gyventoją bei atnešti supratingumo ir veiklumo. Filmas estetiškai sužibėjo, vaizduojant elektrifikaciją, industrializaciją ir sunkiai dirbančių darbininkų pasiekimus. Šiuos požymius taip pat būtų galima interpretuoti kaip ankstyvą modernizmą kine.

Kai kurie klaidingai teigė, jog filme rodomi vaizdų idėjos, pavyzdžiui, greitasis montavimas, priartinti mašinų vaizdai, parduotuvių vitrinų rodymas ar net spausdinimo mašinėlės klavišų vaizdavimas, buvo pasiskolintos iš Valterio Rutmano filmo „Berlynas: didžio miesto simfonija“, sukurto 1927 metais (dvejais metais anksčiau negu „Žmogus su kino kamera“). Tačiau 1929 metais Vertovas rašė vokiečių spaudai,^[6] kad šias technikas ir vaizdus jis sukūrė ir naudojo kronikoje „Kino-Pravda“ bei kituose dokumentiniuose filmuose pastaruosius 10 metų. Vertovo pionieriškos kino idėjos buvo įkvėpimas Rutmanų ir kitų kūrėjų abstraktiems filmams. Vienas iš tų kūrėjų buvo nuo 1905 metų iki 1940 metų gyvenęs rašytojas, vertėjas, filmų kūrėjas ir kritikas Liu Na'ou, kuris 1933 metais, pagerbdamas Vertovo „Žmogus su kino kamera“, sukūrė filmą „Žmogus, kuris turi kamerą“.^[7]

Dėl sklandžiusių abejonių dar prieš filmo rodymą ir išankstinių Vertovo pasisakymų filmas susilaukė daug dėmesio dar prieš premjerą. Kai filmas galiausiai buvo parodytas, žiūrovai arba priėmė ir susitaikė su Vertovo stilistiniais pasirinkimais, arba juos ignoravo. Kadrų keitimosi greitis, kuris buvo daugiau nei keturis kartus didesnis negu įprasto 1929 metų filmo, sutrikdė kai kuriuos žiūrovus, tarp jų ir „The New York Times“ kritiką Mordaunt Hall:

„Filmo prodiuseris, Dziga Vertovas, neatsižvelgia į faktą, kad žmogaus akis užsifiksuoja tam tikram laiko momentui, kad išlaikytų dėmesį.“^[8]

Iš techninės pusės filme „Žmogus su kino kamera“ naudojamas dvigubas išlaikymas ir tariamai paslėptos kameros filmą padarė panašesnį į siurrealistinį montažą negu į linijinį filmą. Daugumoje filmo scenų ir vaizduojami žmonės, kurie keičia savo dydį arba išnyra iš kitų objektų, naudojant dvigubą išlaikymą. Dėl šių aspektų filmo bendras greitis yra didelis ir žavingas. Priartinų vaizdų scenos pagauna emociją, kuri negalėtų būtų visiškai nupasakojama žodžiais. Aktorių ir filmavimo aikštelių trūkumas filme sukuria neįprastą kasdienio pasaulio vaizdą. Tokio pasaulio, kuris būtų „nukreiptas į kūrimą kalbos, kuri yra nuoširdi, tarptautinė, paremta tik kino kalba, visiškai skirtinga nuo teatro ar literatūros kalbos.“

Filmo „Žmogus su kino kamera“, kuriame vaizduojamas kasdienis sovietinio miesto gyvenimas, filmavimas užtruko trejus metus ir vyko keturiuose miestuose: Charkove, Kijeve, Maskvoje ir Odesoje.^[9]

Filmas pirmą kartą išleistas 1929 metais buvo begarsis ir buvo rodomas gyvai grojant orkestrui. Nuo tų metų šis filmas buvo išleistas daugybę kartų su skirtingais garso takeliais:

• 1983 – nauja kompozicija buvo sukurta „Un Drame Musical Instantané“, remiantis Vertovo užrašais. Buvo sumaišyti elektroniniai, aplinkos garsai, žmonių balsai ir gautas 15 dalių takelis.
• 1995 – naują kompoziciją remdamasis Vertovo užrašais sukūrė orkestras „Alloy Orchestra“, įkurtas Kembridže, Masačusetse. Šioje kompozicijoje galima girdėti sirenų, vaikų verkimo, minios ir panašius garsus.^[10]
• 1996 – norvegų kompozitoriaus Geir Jenssen (taip pat žinomo kaip Biosphere) buvo paprašyta, naudojantis režisieriaus užrašais ir akomponuojant pianistui, sukurti naują garso takelį šiam filmui, kuris bus rodomas filmų festivalyje „Tromsø International Film Festival“. Šis kompozitorius sukūrė pusę takelio, o likusią dalį pabaigė Per Martinsen (dar žinomas kaip Mental Overdrive). Pabaigtas garso takelis buvo rodomas kartu su norvegiška filmo versija „Mannen med filmkameraet“ 1996 metų TIFF. Po festivalio garso takelis buvo neprieinamas. Tik 2001 jis buvo išleistas Subtrata 2.
• 1999 – grupės „In the Nursery“ versija^[11] buvo sukurta tarptautiniam Bredfordo filmų festivaliui. Yra kelios prieinamos DVD versijos, dažnai kartu parduodamos su „Alloy Orchestra“ versija kaip alternatyvia.
• 2001 – Steve Jansen ir „Claudio Chianura“ įrašė gyvai atliktą garso takelį, kai šis filmas buvo rodomas 1999 m. gruodžio 11 d. Milane. Šis įrašas buvo išleistas kaip albumas „Kinoapparatom“ 2001 metais.
• 2002 – buvo išleista versija, sukomponuota Jason Swinscoe ir atlikta britų džiazo ir elektroninės muzikos grupės „The Cinematic Orchestra“, 2000-ųjų metų Porto filmų festivaliui. Taip pat „Ninja Tunes“ išleido DVD versija ribotu tiražu. Šios versijos paklausa dabar yra labai didelė ir kaina didesnė negu kitų DVD versijų.

• Annette Michelson ed. Kevin O’Brien tr. Kino-Eye : The Writings of Dziga Vertov, University of California Press, 1995.
• John MacKay, „Man with a Movie Camera: An Introduction“.
• Feldman, Seth R. Dziga Vertov. A Guide to References and Resources. Boston: G. K. Hall, 1979.
• Devaux, Frederique. L’Homme et la camera: de Dziga Vertov. CrisnÈe, Belgique: Editions Yellow Now, 1990.
• Nowell-Smith, Geoffrey. The Oxford history of World Cinema. Oxford; New York: Oxford University Press, 1996.
• Roberts, Graham. The Man With the Movie Camera. London: I.B.Tauris, 2000.
• Tsivian, Yuri. Lines of Resistance: Dziga Vertov and the Twenties. edited and with an introduction by Yuri Tsivian; Russian texts translated by Julian Graffy; :filmographic and biographical research, Aleksandr Deriabin; co-researchers, Oksana Sarkisova, Sarah Keller, Theresa Scandiffio. Gemona, Udine : Le Giornate del: cinema muto, 2004.
• Manovich, Lev. „Database as a Symbolic Form“. Cambridge: MIT Press, 2001.

Vikiteka: Žmogus su kino kamera – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• „Žmogus su kino kamera“ galimas nemokamas atsisiuntimas iš „Internet Archive“
• „Žmogus su kino kamera“ „The Internet Movie Database“
• „Žmogus su kino kamera“ tinklalapyje „AllMovie“
• „Žmogus su kino kamera“ tinklalapyje „Rotten Tomatoes“
• „Žmogus su kino kamera“ („The Cinematic Orchestra“ versijos filmas) tinklalapyje „Discogs“
• „Žmogus su kino kamera“ („The Cinematic Orchestra“ versijos albumas) tinklalapyje „Discogs“
• „Žmogus su kino kamera“ (alternatyvus garso takeliai) tinklalapyje „Discogs“
• „Žmogus su kino kamera“ John DeBartolo „Retų ir sunkiai pastebimų apžvalgose“
• „Žmogus su kino kamera“ Roland Fischer-Briand aptaria filmo siužetines linijas
• „Žmogus su kino kamera“ Roger Ebert apžvalga „Great Movies“ filmų sąraše
• „Žmogus su kino kamera: globalus perkūrimas“ Archyvuota kopija 2011-05-01 iš Wayback Machine projekto. žmonės iš viso pasaulio kviečiami savaip interpretuoti ir nufilmuoti originalų Vertovo filmą

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.