su-

su-

1. veiksmažodžių vediniai su juo žymi:
   1. sujungimą, susilietimą, santykiavimą:
      • suaugti, sukabinti, sulieti, surišti, susiūti, susirašinėti.
   2. veiksmą, aprėpiantį ko nors daug ir nukreiptą į vieną vietą:
      • subėgti, sueiti, suvažiuoti, sumesti, sunešti, sutūpti, susėsti, sustatyti, suvežti, sugabenti, susikelti.
   3. nuvykimą ir grįžimą:
      • sulakstyti, sujodinėti, suvaikščioti, sudyžti.
   4. suvartojimą, sunaikinimą:
      • sunešioti, sudrengti, sujodyti, suavėti, sudraskyti.
   5. pavijimą, pralenkimą ko nors:
      • suginti, sukalbėti.
   6. veiksmo intensyvumą:
      • suspardyti, sukamuoti, subalti, sumenkti.
   7. veiksmo pradžią ar momentiškumą:
      • sunikti, subruzti, sušukti, sucypti, sušlamėti, sumirgėti, surasti, suspėti, sumatyti, susirūpinti, sujusti.
   8. veiksmo galą:
      • sulaukti, suarti, suvalgyti.
2. su veiksmažodžiais, kurie be priešdėlių visai arba beveik nevartojami:
   • suprasti, sutapti, sutekti, sutikti, sustingti.
3. daiktavardžių vediniai su juo žymi iš veiksmo kilusį daiktą ar reiškinį:
   • sudėtis, sukaktis, sueiga, sutema, suirutė.
4. būdvardžių vediniai su juo žymi iš veiksmo einančių ypatybių turėjimą:
   • sumanus, supratingas, sudarus.