Vladimiras Dudincevas

1940 m. baigęs Maskvos teisės institutą buvo pašauktas į armiją. Antrojo pasaulinio karo dalyvis. 1942 m. prie Leningrado sužeistas, 1942–1945 m. dirbo karinėje prokuratūroje. 1946–1951 m. laikraščio „Комсомольская правда“ korespondentas. Vėliau dirbo literatūrinį darbą.

1952 m. išėjo apsakymų rinkinys „Pas septynis galiūnus“ (У семи богатырей), 1953 m. išleista apysaka „Savo vietoje“ (На своем месте). Išgarsėjo atšilimo laikotarpiu išleistu romanu „Ne vien duona“ (Не хлебом единым, 1956 m.), kuriame parodytas jauno išradėjo susidūrimas su sovietine biurokratine sistema. Oficiali kritika kūrinį pasmerkė, ^[1] nors visuomenėje knyga susilaukė nemažo teigiamo rezonanso. Tačiau tik po to, kai iš spaudos išėjo apysaka „Naujųjų metų pasaka“ (Новогодная сказка, 1960 m.) ir rinktinės „Apysakos ir apsakymai“ (Повести и рассказы, 1959 m.) bei „Apsakymai“ (Рассказы, 1963 m.), tolesnei jo kūrybai buvo uždėtas draudimas.

Tik prasidėjus M. Gorbačiovo „Perestroikai“ vėl pasirodė naujas jo romanas „Balti drabužiai“ (Белые одежды, 1987 m.), kuriame pasakojama apie genetikų darbą stalinizmo laikotarpiu. Už šį darbą, bei atsilyginant už patirtas skriaudas, 1988 m. autoriui buvo įteikta TSRS Valstybinė premija.

• Biografija rusų kalba