Ukrainos istorija

Ukraina, būdama didelė valstybė, susideda iš kelių istorinių regionų, kurie vystėsi atskirai, ir tik palyginus neseniai buvo sujungti į vieną politinį vienetą. Svarbiausi istoriniai regionai yra šie:

• Rusia – Ukraina apima piečiausią istorinio Rusios regiono dalį, kuris užima šiaurinę dabartinės Ukrainos pusę. Iki XIII a. ši Ukrainos dalis, kartu su Baltarusijos ir vakarų Rusijos teritorijomis sudarė atskirą kultūrinį ir politinį vienetą. Ukrainos valdomoje Rusios dalyje yra šie istoriniai-kultūriniai regionai:
  • Priednieprė, arba Kijevo Ukraina – pagrindinė Ukrainos dalis su sostine Kijeve, senosios Kijevo ir Perejeslavlio žemės. Ji dar skirstoma į Kairiakrantę ir Dešiniakrantę;
  • Vakarų Polesė – šiaurės vakarinis pakraštys pasienyje su Baltarusija (taip pat pietinė Baltarusija) – senoji Turovo-Pinsko žemė;
  • Rytų Polesė, arba Siverščina – šiaurinė Ukraina (taip pat dalis Rusijos ir Baltarusijos) – senoji Černigovo žemė;
  • Voluinė – šiaurės vakarinė Ukrainos dalis;
  • Galicija ir Priekarpatė – pietvakarinė Ukrainos dalis;
  • Podolė – pietvakarinė Ukrainos dalis palei Moldavijos sieną;
  • Slobožanščina – šiaurės rytinė Ukraina;
• Ponto stepė, dar vadinama Didžiąja dykra, kuri užima pietinę dabartinės Ukrainos pusę, į šiaurę nuo Juodosios jūros, taip pat Rusijos teritorijas į rytus, iki Kazachstano. Ukrainai priklausančioje Ponto stepės dalyje yra šie regionai: Edisanas, Zaporožjė, Paazovjė, Donščina;
• Karpatų Rusia – nedidelė Ukrainos teritorija (dab. Užkarpatės sritis), į valstybės teritoriją įeinanti tik nuo 1945 m.;
• Bukovinos dalis – nedidelė Ukrainos teritorija (dab. Černivcių sritis), į valstybės teritoriją įeinanti tik nuo 1945 m.;
• Krymas – piečiausia teritorija, į valstybės sudėtį įeinanti tik nuo 1954 m.;]]

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Neolito laikotarpiu čia suklestėjo dvi reikšmingos kultūros, Duobinių kapų kultūra ir Tripolės kultūra, kuri pasižymėjo didžiausiomis gyvenvietėmis tuometinėje Europoje. III tūkst. pr.m.e. Virvelinės keramikos, Srednestogo ir Duobinių kapų kultūros laikomos pirmosiomis indoeuropiečių kultūromis.^[1]

Nuo I tūkst. pr. m. e. pietinė Ukrainos teritorija ir ypač Krymas buvo įtraukti į graikų civilizacijos orbitą: čia kūrėsi graikų kolonijos, kurios ilgainiui susijungė į Bosforo karalystę. Iki pat 370 m. ši karalystė buvo Romos imperijos klientė ir tuo pačiu labiausiai į šiaurės rytus nutolusi Romos valda.

Tuo pat metu Ponto stepėje viešpatavo iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė, siejama su Zarubincos kultūra, egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e. Skitus III a. pr. m. e. pakeitė sarmatai, o pietvakarių Ukrainą apgyvendino germanai gotai (Černiachovo kultūra). Pradedant IV a. pietinės Ukrainos istorija tapo ypač dinamiška, nes per ją vyko Didysis tautų kraustymasis, ir teritoriją siaubė hunai, avarai, Vakarų tiurkų kaganatas, bolgarai, galiausiai VII a. užvaldė Chazarų kaganatas. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

Nuo V a. šiaurinėje Ukrainoje prasidėjo slavų migracijos, dėl ko susikūrė ankstyvosios slavų archeologinės kultūros: Prahos-Korčiako kultūra, Koločino kultūra, Penkovo kultūra. Iki VII a. slavai paplito po visą šiaurinę Ukrainą, čia susiformavo jų gentys volynėnai, chorvatai, polianai, severianai, dregovičiai, drevlianai, uličiai, kurių gyvenamos teritorijos ilgainiui davė pradžią istorinėms žemėms.

Nuo VIII a. Ukrainos teritorijoje ėjo svarbus kelias iš variagų pas graikus, kuris jungė šiaurės Europą su Bizantijos imperija. Kelią kontroliavo vikingai (variagai), kurie Ukrainos teritorijoje kūrė savo prekybines kolonijas. Viena iš jų buvo Kijevo miestas polianų teritorijose.

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Volynės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Pagrindiniai straipsniai:Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos karalystė

XIV a. dižioji Rusios dalis kartu su sostine Kijevu perėjo į Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių rankas. Lenkijos karalystė užėmė Haličą ir Chelmo žemės (galutinai 1387 m.). Po 1385-ųjų Krėvos sutarties LDK pradėjus krikštyti, nuolat buvo šalinami nuo valdžios stačiatikiai. 1456 m. likviduota Voluinės kunigaikštystė, 1470 m. – Kijevo.

Pagrindinis straipsnis – Abiejų Tautų Respublika.

 

 

Po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia. Ukrainoje buvo įkurta daug naujų miestų bei kitų gyvenviečių. Naujose mokyklose platinamos renesanso idėjos, prasidėda stipri polonizacija, daugelis rusinų bajorų sulenkėjo ir priėmė katalikybę, tuo tarpu paprasti valstiečiai bėgo nuo reformų.

Religiniai ir socialiniai nesutarimai, bandymai polonizuoti Ukrainą, XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis.

1648 m. balandžio 22 d. kazokai pradėjo sukilimą, išvijo registrinių kazokų įgulą, o Bogdanas Chmelnickis buvo išrinktas etmonu. Remiamas Krymo totorių 1648 m. įveikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę prie Geltonųjų Vandenų, Korsūnės, Piliavcų, užėmė Lvovą, Zamostę. Keršydamas už skriaudą Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus.

1649 m. pradžioje žlugus deryboms su Abiejų Tautų Respublika, [1] kovojo toliau. 1649 m. pasirašė Zborovo sutartį, kuria siekta įtvirtinti iš esmės autonominę Ukrainą. 1651 m. pralaimėjo prie Berestečko ir buvo priverstas sudaryti kazokams mažiau palankią Bila Cerkvos sutartį.

Prašėsi Rusijos caro pagalbos. 1654 m. pagal prieštaringai vertinamą Perejaslavo sutartį kairiakrantė Ukraina prijungta prie Rusijos.

 

Pagrindiniai straipsniai:Rusijos imperija, Ukraina Rusijos imperijoje

Kairiakrantė Ukraina Rusijai atiteko po Perejaslavo sutarties. Carinėje Rusijoje oficialiuose dokumentuose, istoriniuose šaltiniuose Ukraina buvo vadinama Mažąja Rusija ^[2][3]. Rusijos imperijoje iki XX a. pradžios šis regionas apėmė didelę dalį dabartinės Ukrainos teritorijos. Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus ir dešiniakrantės žemės – Kijevas, Podolė ir Voluinė – atiteko Rusijai, ši nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką: ribojo ir draudė ukrainietišką spaudą ir viešą kalbos vartojimą (1876 m. Rusijos imperijoje uždrausta spauda ukrainiečių kalba). Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos nepriklausomybės karai.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui prasidėjo ukrainiečių nepriklausomybės kovos, susiformavo keletas trumpalaikių su Ukraina susijusių nepriklausomų respublikų.

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos Liaudies Respublika.

 

1917 m. kovo 17 d. Kijeve sušaukta Centrinė Taryba. Jos pirmininku išrinktas profesorius Mychajlas Hruševskis. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos, o tų pačių metų lapkričio 20 d. – apie Ukrainos Liaudies Respublikos įkūrimą ir galiausiai 1918 m. sausio 22 d. – apie ULR nepriklausomybę.

1918 m. vasario pradžioje Kijevą užima Raudonoji armija. Vasario pabaigoje rusų kariai buvo okupavę didžiąją dalį Ukrainos. Tų pačių metų kovo pradžioje išvydami rusus Ukrainą okupuoja vokiečių kariai.

1918 m. balandžio 29 d., Vokietijai palaikant, įvyksta Centrinės Rados perversmas, kuriam vadovauja Pavlas Skoropadskis. Nuvertus Radą nauju valstybės vadovu tampa pats Skoropadskis, pasivadinęs etmonu; suvažiavime priimamas naujas valstybės pavadinimas – Ukrainos valstybė (ukr. Українська держава).

Po 1918 m. lapkritį įvykusios vokiečių revoliucijos Skoropadskis neteko Vokietijos palaikymo. Neilgai trukus prieš jį įvykdomas perversmas, kuriam vadovauja Simonas Petliūra.

1918 m. gruodžio 14 d. atkuriama Ukrainos Liaudies Respublika. Jos vadovu paskiriamas Volodymyras Vynyčenka. Pagrindiniu vykdomuoju organu tampa Ukrainos direktorija. 1919 m. vasarį šaliai pradeda vadovauti Simonas Petliūra, sutelkęs visą valdžią savo rankose. S. Petliūros valdymo metais Ukrainos teritorijoje įvykdytą daug pogromų prieš žydus. 1919 m. kovą Direktorija praranda kontrolę Ukrainos rytų žemėmis; kovo 10 d. įkuriama Ukrainos SSR su sostine Charkove.

Tuo tarpu Ukrainos pietuose vyko įnirtingi Rusijos pilietinio karo mūšiai tarp baltųjų ir bolševikų. Dabartinės Zaporožės srities teritoriją kontroliavo Valstiečių sukilėlių armija vadovaujama anarchisto Nestoro Machno.

1919 m. pavasarį bolševikai nugali Ukrainos liaudies armiją ir užima Kijevą. Direktorija persikelia į Vinycią, vėliau – į Podolės Kamenecą. 1919 m. pabaigoje didžiojoje Ukrainos dalyje įsiviešpatauja bolševikai. 1920 m. Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija tęsia darbą Podolės Kameneco apylinkėse.

 

1918 m. lapkritį Haliče įvyksta sukilimas po kurio susiformavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika (VULR). 1919 m. sausio 22 d. iškilmingai sujungta su Ukrainos Liaudies Respublika.

1918 m. Lenkija atgavusi nepriklausomybę ėmė siekti atkurti Abiejų Tautų Respublikos dydžio valstybę (žr. Tarpjūris). Lenkijai siekiant prisijungti ukrainiečių žemes 1918 m. rudenį kyla ginkluotas konfliktas tarp ULR, VULR vienoje koalicijoje, bei Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos kitoje. Konfliktas baigėsi Ukrainos pralaimėjimu 1919 m. vasarą, nusinešęs apie 25 tūkstančius gyvybių.

1920 m. balandžio 21 d. ULR Direktorija ir Lenkija susitarė dėl sienos palei Zbručės upę, karinės sąjungos prieš bolševikus. Pagal sutartį Ukraina pripažino Haličą, su plačiomis autonomijos sąlygomis, Lenkijai mainais už karinę paramą kare prieš bolševikus bei ULR teritorinį neliečiamumą po karo.

1920 m. balandžio 25 d. Lenkija pradėjo didelę operacija prieš bolševikus: pietuose puolė jungtinė lenkų ir ukrainiečių, šiaurėje vien lenkų armija. Gegužės 7 d. užimtas Kijevas, tačiau jau mėnesio pabaigoje bolševikų armija pradėjo kontrataką kurios užėmė Kijevą, Vilnių, Minską bei daugybę kitų. Lemiamą mušį prie Vyslos rugpjūtį laimėjo lenkai sustabdė tolesnį bolševikų puolimą. Karas baigėsi 1921 m. kovą pasirašius Rygos sutartį. Pagal jį: Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina, atitenka Lenkijai; Rytų Baltarusijair Rytų Ukraina atitenka bolševikams, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Bukovina – Rumunijai.

Po Rygos sutarties Ukrainos Liaudies Respublika faktiškai nustojo gyvausi. Valstybės vadovui S. Petliūrai prieglobstį suteikė Lenkijos maršalas Pilsudskis. Nuo 1921 m. veikė ULR vyriausybė emigracijoje.

 

Krymo pusiasalyje po pirmojo pasaulinio karo įkurta Krymo Liaudies Respublika, Kubanėje – Kubanės Liaudies Respublika. Tolimuosiuose Rusijos rytuose buvo įkurta Žaliosios Ukrainos valstybė kuri kreipėsi į ULR nepriklausomybės pripažinimui. Tačiau naujai sudarytoji ukrainiečių armija pralaimėjo bolševikams ir teritorijos buvo įtrauktos į Sovietų Rusijos sudėtį.

Po Nepriklausomybės kovų (1917–1922 m.), kurios baigėsi pralaimėjimu bei naujuoju padalijimu, Ukraina buvo okupuota kaimyninių valstybių, kurioms rūpėjo tik savo nacionaliniai interesai.

Po Rygos sutarties Voluinei ir Haličui tapus Lenkijos dalimi šiose teritorijose buvo vykdoma polonizacija, 1930 m. peraugusi į masines represijas prieš ukrainiečius. Represijų metu uždraustos ukrainiečių bendruomenės, į kaimus įvesta kariuomenė, sudeginta apie 500 namų. Iš viso arestuota apie 2 tūkstančius žmonių. 1932 m. Tautų lyga pareiškė Lenkijai protestą dėl šios veiksmų nukreiptų prieš ukrainiečius. Šios žemės priklausė Lenkijai iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m.

 

Pagrindiniai straipsniai – Sovietų Sąjunga ir Ukrainos SSR.

Sovietų okupuotose Ukrainos žemėse buvo įkurta Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika su sostine Charkove, vėliau perkeltą į Kijevą. 1922 m. gruodžio 30 d. įėjo į naujai sukurtos Sovietų Sąjungos sudėtį. III dešimtmečio pabaigoje prasidėjo kolektyvizacija. 1932–1933 m. per Stalino suorganizuotą Holodomorą mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“; susikūrė didieji pramoniniai centrai.

Po Rygos sutarties Užkarpatė įėjo į Čekoslovakijos sudėtį. Po Miuncheno sutarties pasirašymo Užkarpatę užemė Vengrijos kariuomenė.

 

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos SSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. 1941 m. birželio 30 d. nepriklausomybės paskelbimas Lvove nebuvo ginamas jėga. Sukurta Ukrainos nacionalinė taryba buvo išvaikyta, Stepanas Bandera suimtas. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. 1941-1942 metais jie nužudė apie keturis penktadalius S.Banderos UNO vadovybės.

Antrasis pasaulinis karas suskaldė ukrainiečių tautą. 1941 metų liepos mėnesį Tarasas Bulba (1908-1981) subūrė "Polesės sečę" - Ukrainos sukilėlių armiją, kuri gruodžio mėnesį buvo pervadinta į Ukrainos liaudies revoliucinę armiją. Dalis ukrainiečių kovojo raudonosios armijos gretose, dalis bendradarbiavo su naciais, bet buvo ir tokių, kurie kovojo ir su naciais, ir su bolševikais. Būtent ši ukrainiečių dalis ir suformavo karinius ukrainiečių tautinės organizacijos būrius – Ukrainos sukilėlių armiją, veikusią nuo 1942 iki 1952 metų. Beatodairiška, tiesiog kolonijinė vokiečių politika Ukrainos atžvilgiu, kurią kai kurie Reicho veikėjai netgi vadino vokiškąja Indija, sukėlė masinį gyventojų pasipiktinimą. Tuo naudodamasi 1942 metais Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO) nusiunčia savo atstovą V. Sidorą į Volynę, kur jis gana operatyviai iš vietinių gyventojų suformuoja ginkluotus būrius. Pirmasis oficialus Ukrainos sukilėlių armijos būrys buvo suformuotas 1942 m. spalio 14 d., nuo tada prasidėjo kova su ginkluotomis gaujomis, trukdančiomis vieningai kovai prieš okupantus, tiek vokiečius, tiek ir rusus. Šiam būriui vadovavo Sergejus Kačinskis, slapyvardžiu Ostapas. Tačiau vokiečiams pradėjus įgyvendinti genocidinį režimą, kai buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai, nuomonė pasikeitė. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TFSR Ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo N. Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

Sovietiniu laikotarpiu vykdyta ateistinė politika, sistemingai buvo uždarinėjamos bažnyčios. Pravoslavų bažnyčių skaičius pokaryje nuolat mažėjo:

• 1945 m. buvo 9564 bažnyčios;
• 1956 m. – 8540;
• 1962 m. – 6464;
• 1966 m. – 4540;
• 1977 m. – 4220;
• 1983 m. – 4116.^[4]

Nepaisant to Ukrainoje išliko vienas didžiausių religingų piliečių nuošimtis visoje Sovietų Sąjungoje.

Sovietų Ukraina buvo svarbus ekonomikos centras Sovietų Sąjungoje. Ypač išvystyta buvo žemės ūkio, aviacijos, mašinų kitų įrenginių gamyba. Donbase išgaunami didžiausi akmens anglių, metalų kiekiai.

Prasidėjus „perestroikai“ suaktyvėjo nacionalistiniai judėjimai. 1986 m. balandžio 26 d. Kijevo srityje Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija kurios metu į orą pateko didžiulis keikis radiacijos. Avarijos slėpimas nuo visuomenės ypač sumažino žmonių pasitikėjimą valdžia.

1990 m. įvyko pirmieji demokratiški rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. 1991 m. rugpjūčio 24 d. Aukščiasioji Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą, kuris patvirtintas referendume 90,32 % rinkėjų pritarus Aktui.

1991 m. po SSRS žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų, tačiau Aukščiausiajai Tarybai neratifikavus Sandraugos nuostatų de jure niekada nebuvo jos nare. Paveldėtų sovietų branduolinių ginklų Ukrainoje buvo atsisakyta prisijungiant prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Šalis gavo saugumo garantijas iš branduolinių valstybių, 1994 m. pasirašiusių Budapešto memorandumą.

Šalis sunkiai išgyveno perėjimą iš planinės į rinkos ekonominę sistemą. 1994 m. Ukrainoje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–1997 m. 1996 m. priimta nauja konstitucija ir įvesta nauja valiuta – grivina. Valstybei tapus nepriklausomai buvo pastebėti Krymo pusiasalio, kurio gyventojų dauguma – rusai, bandymai atsiskirti nuo Ukrainos. 1996 m. priimta nauja Krymo konstitucija pagal kurį Krymo Autonominė Respublika – sritis Ukrainos sudėtyje turinti plačias autonomijas, savo vyriausybę, įteisintos ukrainiečių, rusų bei Krymo totorių kalbos. 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m. 2001 m. po žurnalisto Georgijaus Gongandzės nužudymo Ukrainoje kilo politinė krizė, išaugo nepasitikėjimas valdžia ypač tuometiniu prezidentu Leonidu Kučma.

2004 m. po prezidento rinkimų ir vadinamosios „Oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo provakarietiškas Viktoras Juščenka. V. Juščenkos valdymo metais šalyje viena po kitos kilo politinės, ekonominės krizės. Šalį ypač palietė pasaulinė finansų krizė. 2010 m. prezidento rinkimus laimėjo Viktoras Janukovyčius.

Ukraina daug dėmesio skiria Padniestrės konflikto sprendimui kaip tarpininkė tarp konfliktuojančių pusių.

 

2013 m. lapkričio mėn. prasidėjo Euromaidano protestai, kai prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir pasirinko stiprinti santykius su Rusija. Dalis ukrainiečių išėjo į gatves pareikšti paramą dėl stipresnių santykių su Europa. Vėliau Euromaidanas tapo protestų ir pilietinių neramumų, kurių metu pradėta reikalauti prezidento Janukovičiaus ir jo vyriausybės atsistatydinimo, banga. 2014 m. sausio 16 d. smurtas pradėjo dar labiau plisti, kai vyriausybė patvirtino antimitinginius įstatymus. Vasario 18–20 d. antivyriausybiniai demonstrantai Kijevo centre užėmė administracinius pastatus, įskaitant teisingumo ministeriją. Po šių įvykių 98 žmonės žuvo, apie 15 tūkstančių sužeista ir apie 100 dingo be žinios. Po kruvinų protestų, 2014 m. vasario 22 d. parlamento nariai paskelbė, kad prezidentas negali atlikti savo pareigų ir naudodamiesi „konstitucinėmis galiomis“, paskelbė prezidento rinkimų datą – gegužės 25 d. Rinkimus pirmame ture triuškinamai laimėjo Petro Porošenka, kuris priklauso proeuropietiškų jėgų stovyklai, antroje vietoje liko Julija Tymošenko. Po išrinkimo, Porošenka paskelbė, kad jo svarbiausi prioritetai: sustabdyti pilietinius neramumus rytų Ukrainoje ir sureguliuoti santykius su Rusija.

2014 m. vasario mėn. žlugus Janukovičiaus vyriausybei ir įvykus revoliucijai, Kryme, kuriame gyventojų dauguma – rusai, prasidėjo krizė. 2014 m. vasario 28 d. ginkluoti Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų įsiveržė į Krymą.

2014 kovo 6 d. Krymo parlamentas balsavo už tai, kad pusiasalis būtų prisijungtas prie Rusijos, kaip federacinis subjektas ir, kad būtu surengtas referendumas šiuo klausimu. Nesant jokiems užsienio stebėtojams, referendumas susilaukė tarptautinio priešiškumo. 2014 kovo 18 d. Rusija ir Krymas pasirašė sutartį, kuria oficialiai buvo patvirtinta aneksija. Šiuos veiksmus pasmerkė ir nepripražino Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.

Tuo metu rytų ir pietų Ukrainoje prasidėjo neramumai. Donecko ir Luhansko srityse ginkluoti asmenys užėmė administracinius pastatus. Ten jie paskelbė Donecko ir Luhansko liaudies respublikas.

2022 m. vasario 24 d. prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą.

Ukraina siekia narystės Europos sąjungoje, NATO.