Stanislovas Dagilis

Jono ir Martyno Yčų dėdė iš motinos pusės. Mokėsi Kėdainių ir Slucko reformatų gimnazijose, 1873 m. baigė Peterburgo universiteto Istorijos – filologijos institutą.

1873–1894 m. Sumų (Ukraina) gimnazijos klasikinių kalbų mokytojas, grįžęs į Lietuvą gyveno Biržuose.

Bendradarbiavo „Aušroje“ (straipsniai „Lietuviška rašliava“, 1884, Nr. 1; „Keli žodžiai apie poeziją abelnai, o ypač sudėjimą eilių“, 1886, Nr. 1), „Draugijoje“, „Pasiuntinyje“, „Biržų kalendoriuose“, ^[1] parengė 1910 m. reformatų giesmyną.

Parašė šviečiamosios nuostatos eilėraščių („Skaitytojui“, „Čiūčia liūlia varguolėlį“, „Artojas“ ir kt.), poemą „Joninės Parovėjos karčemoje“. Išvertė A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, „Tris Budrius“, L. Kondratovičiaus-Sirokomlės „Lietuvą“, M. Lermontovo „Angelą“, „Tris palmes“, A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ ištraukų, „Poetą“, F. Šilerio „Įveiktuves“ ir kitų poetų kūrinių.

Originalią ir verstinę poeziją skelbė „Lietuviško šiupinio“ pavadinimu leistais rinkiniais. Priklausė poetams aušrininkams, daugelį jų pranoko eiliavimo ir stiliaus kultūra, vienas kūrybiško vertimo lietuvių vertimų istorijoje pradininkų.^[2]

Biržuose S. Dagiliui pastatytas paminklas (autorė N. Gronskaja, 1923 m.) (unikalus kodas 8786).^[3] Kelis kartus perkeltas, šiuo metu stovi prie buvusios Biržų cerkvės.

• Lietuvių literatūros enciklopedija^{[neveikianti nuoroda]}
• S. Dagilio palikimas Biržų muziejuje „Sėla“ Archyvuota kopija 2007-12-21 iš Wayback Machine projekto.
• Literatūra apie S. Dagilį ir ikonografija Martyno Mažvydo bibliotekoje Archyvuota kopija 2003-11-28 iš Wayback Machine projekto.