Skurdas

• Skurdo sąvoka paminėta XVIII a. antroje pusėje. Tuo metu skurdas buvo suprantamas kaip nepakankamos pajamos, siekiant įsigyti būtiniausių reikmenų (maisto, drabužių ir kt.), kad būtų galima palaikyti asmens fizinį pajėgumą.
• Ekonomikas A. Smithas, kuris skurdą įvardijo, kaip reikalingiausių daiktų, skirtų asmens gyvybei palaikyti stygių.
• 1901 m. panašią skurdo sampratą pasiūlė B.S. Rowntree, atlikęs skurstančių gyvenimo sąlygų tyrimą. Teigė, kad šeimos laikomos skurstančiomis, kai jų pajamų nepakanka būtiniausioms prekėms ir paslaugoms, fiziniam darbingumui palaikyti.
• XX a. septintame dešimtmetyje atsirado nauja pagrindinių reikmių skurdo samprata. Šiose sampratoje pabrėžiamos, ne tiek individų ar šeimų reikmės, bet minimalios priemonės, reikalingos vietinei bendruomenei kaip visumai. Pagrindinėmis reikmėmis, išskiriamos: Būtiniausi šeimos poreikiai – lėšos maistui, būstui, baldams, namų įrangai. Pagrindinės paslaugos, teikiamos ir vartojamos bendruomenėje – geriamasis vanduo, sveikatos apsauga, sanitarija, švietimas, kultūrinės paslaugos, visuomeninis transportas.
• Visiškai priešinga skurdo samprata yra socialinis skurdas. Ši samprata remiasi žmogaus jausena, kad jo poreikiai nėra patenkinti, o problema, prekių ir paslaugų prieinamumas kiekvienam asmeniu.

Minimalus išteklių rinkinys, siekiant patenkinti žemiausios kvalifikacijos darbuotojo, būtinus asmeninius poreikius. Dažniausiai naudojamas tiriant skurdą, nepakankamai išsivysčiusiose šalyse, kuriose skurstantys gyventojai, dėl nepakankamų pajamų nepajėgia patenkinti būtinų minimalių poreikių.

Tam tikros gyventojų grupės disponuojamų išteklių ir gyvenimo sąlygų matavimas, susiejant juos su bendru gyvenimo lygiu. Naudojama išsivysčiusiose šalyse, kuriose asmeninės pajamos yra palyginti didelės, ir matuojant skurdą, dominuoja ne tiek fiziniai, kiek socialiniai ir kultūriniai skurdo aspektai. Santykiniu pajamų metodu, skurdo riba yra nustatoma kaip tam tikro makroekonominio rodiklio procentinė dalis. Dažniausiai naudojamos 40 proc., 50 proc. arba 60 proc. skurdo ribos. Remiantis Europos statistikos (Eurostat) metodika, santykinė skurdo riba yra apskaičiuojama kaip 60 proc. ekvivalentinių disponuojamų pajamų medianos.

Lietuvoje skurdo lygis apskaičiuojamas remiantis santykine skurdo riba, nustatoma kaip 60 proc. vidutinių ekvivalentinių vartojimo išlaidų. Valstybės nustatomas statistinis rodiklis, apskaičiuojamas kaip vieno asmens piniginių pajamų suma, kuri turėtų garantuoti minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius. Skurdo rizikos lygis 2012 m. šalyje siekė 18,6 procento, praneša Lietuvos Statistikos departamentas, remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenimis. Palyginti su 2011 m., jis sumažėjo 0,6. Naujausiais statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos riba 2012 m. buvo 749 litai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1 572 litai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.^[1]

Lietuvoje teikiamos pašalpos asmenims, kurie negauna valstybinio socialinio draudimo išmokų ir kurių yra žemas pragyvenimo lygis. Taikomos išmokos šeimoms patiriančioms skurdą, socialinės rizikos šeimoms, beglobiams vaikams. Teikiami maisto produktai, drabužiai, avalyne, higienos reikmenys ir būtinos prekės.

• Nedarbas (ypač ilgalaikis) susijęs su struktūriniais darbo rinkos pokyčiais vykstant ekonominėms permainoms.
• Nepakankamas išsilavinimas,
• Mažos namų ūkių pajamos,
• Nepilnos šeimos,
• Didelė vaikų išlaikymo našta.
• Didelė mokestinė našta dirbantiesiems.
• Santykinai maža BVP dalis skiriama socialinei apsaugai.

Europa – vienas turtingiausių pasaulio regionų, bet didelė jos gyventojų dalis neturi išteklių, reikalingų oriai gyventi. Tokia padėtis yra ryškus kontrastas pamatinėms Europos Sąjungos vertybėms – solidarumui, teisingumui ir socialinei sanglaudai.^[2] Šiuo momentu, Europos Sąjungoje beveik 120 mln.^[3] žmonių yra ties skurdo riba. Europos Sąjunga naudoja santykinį skurdo apibrėžimą. Tai reiškia, kad jis siejamas su gyvenimo lygiu kiekvienoje šalyje, nustatyta skurdo riba yra 60 proc. vidutinių šalies pajamų.

• Europos Ekonominės Bendrijos steigimo (Romos sutartyje (1957 m.) buvo pažymėta, kad Bendrijos tikslas yra kelti gyvenimo lygį ir gyvenimo kokybę.
• 1975 m. įkurtas Europos fondas gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti. Šio fondo paskirtis – tyrinėti ir studijuoti gyvenimo ir darbo sąlygų valstybėse narėse pažangą.
• 1980 m.skurdo problema tapo dar didesnė, nes skurdas ėmė plisti tarp darbingo amžiaus gyventojų, ypač tarp jaunimo iki tol nebuvusio darbo rinkoje.
• XX a. pabaigoje nuo ES skurdo programų pareita prie grąžinimo į darbo rinką ir visuomenę idėjos.
• Europos Taryba 2000 m. Lisabonos susitikime vienu svarbiausių Europos Sąjungos uždavinių įvardijo skurdo ir socialinės atskirties esminį sumažinimą.
• 2001 m. susitikime Lakene buvo pritarta 18 socialinės aprėpties rodiklių, kurie leidžia palyginti ES šalių narių pažangą siekiant užsibrėžtų tikslų, rinkiniui. Rodikliai apima 4 svarbius socialinės aprėpties aspektus: piniginį skurdą, užimtumą, sveikatą, išsilavinimą.
• 2010 m. buvo paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Pagrindiniai principai, didinti visuomenės informatyvumą apie skurdo ir socialinės atskirties problemas. Atnaujinti ES ir valstybių narių politinį įsipareigojimą mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. 2020 m. strategija, kurioje užsibrėžta iki 2020 m., pasiekti, kad skurdo lygis sumažėtų iki 25.

1. Tiesioginių mokesčių mažinimas ir mokesčių struktūros su paprastinimas.
2. Pakankamo darbo užmokesčio lygio užtikrinimas.
3. Žemas pajamas gaunančių šeimų rėmimas.
4. Pensijų sistemos tobulinimas.

2000 m. Nicos samito metu Europos Sąjungoje sutarta sukurti ir įgyvendinti nacionalinius veiksmų planus, skatinti didesnį socialinį įtraukimą ir kovoti su skurdu. 2001 m. šio svarbaus ir ambicingo tikslo įgyvendinimo matavimui patvirtinti Europos Tarybos Laekeno skurdo ir socialinės įtraukties matavimo indikatoriai. Indikatoriai buvo sukurti kaip Lisabonos strategijos įgyvendinimo dalis. Europos Taryba patvirtino 18 bendrų statistinių indikatorių, leidžiančių stebėti ir palyginti ES valstybių narių pažangą kovoje su skurdu ir socialinės įtrauktries situaciją. Laekeno indikatoriai suskirstyti į 10 pagrindinių ir 8 antrinius, kurie dar skirstomi į keturias kategorijas: mažas pajamas, įsidarbinimą, švietimą ir sveikatą. Šie indikatoriai naudojami rengiant valstybių narių Nacionalines strategines ataskaitas. Kalbant apie ES skurdo sampratą, svarbiu kintamuoju galima laikyti matavimo principus. Kadangi siūloma matuoti vidutinius gyvenimo standartus visose ES narėse, susiduriama su ta dilema, kad ES sudaro skirtingo išsivystymo lygio valstybės. Vidutinis gyvenimo standartas išsivysčiusioje ES valstybėje pvz. D. Britanijoje lygus 853 EUR per mėnesį vienam žmogui, tačiau Rumunijoje tai būtų laikoma aukšto lygio atlyginimu, nes čia skurdo lygis pasiekiamas, kai pajamos lygios 176 EUR per mėnesį. Austrijoje fiksuojama aukščiausia ES skurdo riba, kuri sudaro 958 EUR per mėnesį vienam žmogui^[4].

Daugumoje ES šalių buvo padidintas neapmokestinamas pajamų dydis, skaičiuojamas nuo darbo užmokesčio (pvz., Prancūzijoje padidintas nuo 470 EUR iki 960 EUR, siekiant sumažinti gyvenančių žemiau skurdo ribos skaičių. Įvairių socialinės politikos priemonių taikymas, kurių tikslas padidinti namų ūkių pajamas ir padėti motinoms derinti vaikų auginimo ir profesinius įsipareigojimus, pvz., motinystės (tėvystės) išmokų padidinimas. Daugumoje ES šalių buvo išplėstas šių priemonių taikymas. Kai kuriose ES šalyse (tame tarpe, ir Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Airijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje) bazinės pensijos dydis yra gana žemas, tad buvo padidintas jos dydis, daugiausiai perskaičiuojant darbo užmokestį ir keičiant pensijų skaičiavimo formuluotę.

• Korupcija
• Žemesnioji klasė
• Vidurinioji klasė
• Aukštesnioji klasė

• Giddens A. 2005. Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
• L. Dromantienė, V. Česnuitytė, Europos Sąjungos socialinė politika Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Vilnius. Metai 2011
• http://web.stat.gov.lt/lt/faq/view/?id=888&PHPSESSID=0c478269c4d9b7436ce79d5ba8949036 Archyvuota kopija 2013-11-10 iš Wayback Machine projekto.
• http://bookshop.europa.eu/lt/panaikinkite-moter-ir-vyr-darbo-u-mokes-io-skirtum--pbKE3109257/downloads/KE-31-09-257-LT-D/KE3109257LTD_002.pdf;pgid=y8dIS7GUWMdSR0EAlMEUUsWb0000FJDxlF2
• http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/home/