Senovės skandinavų kalba
| Senovės skandinavų kalba | |
| Kalbama | Skandinavija, Islandija, Grenlandija, Farerai, Škotija, Airija, Anglija ir Velsas, Meno Sala, Normandija, Vinlandas |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 0 |
| Kalbos išnykimas | Iki XIV a. evoliucionavo į įvairias šiaurės germanų kalbas |
| Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė Germanų prokalbė |
| Rašto sistemos | Runos, vėliau lotynų abėcėlė (senovės skandinavų kalbos variantas |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | non |
| ISO 639-3 | non |
Senovės skandinavų kalba, arba senovės norvegų kalba, – šiaurės germanų kalba, apytiksliai iki 1300 m. vartota Skandinavijos gyventojų. Kalba maždaug aštuntame amžiuje išsivystė iš skandinavų prokalbės, kuri savo ruožtu kilusi iš germanų prokalbės. Po vikingų eros palaipsniui evoliucionavo į dabartines šiaurės germanų kalbas: islandų, Farerų, norvegų, švedų, danų.
Nuorodos
redaguoti- Lietuviškas senosios skandinavų kalbos vadovėlis
- Senoji skandinavų kalba pradedantiesiems
- Senoji skandinavų kalba tinkle Archyvuota kopija 2006-06-19 iš Wayback Machine projekto.
| Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |