Rimas Burokas

Gimė 1953 m. balandžio 2^{[2] [3]} ar 21 d.^[4] Alytuje. Mokėsi Alytaus 2-oje vid. mokykloje (dabar Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija). Po pašalinimo iš mokyklos daug keliavo, praktikavo hipišką gyvenimo būdą, persikėlė į Vilnių. Du kartus vedė, turėjo vaiką. Daug kartų gydėsi psichiatrinėje ligoninėje (ir savo iniciatyva, ir priverstinai). Persekiotas sovietinio saugumo ir kt. tarnybų, kalinamas mirė Lukiškių kalėjime 27-erių (ofic. versija – plaučių uždegimas).

Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių bevardėse kapinėse.^[6]

Poezija plito rankraščiais. Po mirties, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išleista:

• 39 eilėraščiai: eilėraščiai. – Kaunas. Vaidoto Oškinio leidykla, 1992 m.
• (Ne)gyvenimo fragmentai: eilėraščiai, šviesraščiai, prisiminimai. – Kitos knygos, 2008 m. -192 psl.

Kūriniai – grakščios muzikalios elegijos. Dažnas muzikos (Haidno, Listo) motyvas, tipiški eleginės nuotaikos lyrikai rudens, lietaus, nakties įvaizdžiai, pustonių (šešėlių, prieblandos, blyškumo) žaismas. Vyrauja meilės ir mirties temos.

Eilėraščių erdvė – miestas (realus Vilnius, prisiminimų Sankt Peterburgas, svajonių Paryžius), o lyrinis subjektas – poetas valkata, kurio nuotaikos neatskiriamos nuo miesto pulso. Stipriausias Rimo Buroko autoritetas – P. Verleno (pranc. Paul-Marie Verlaine) lyrika, kuriai būdingą muzikalumo principą poetas stengėsi realizuoti, kaip ir jo gyvenimo modelį. Benamis valkata, tačiau laisvas žmogus – toks gyvenimo stilius buvo nepriimtinas sovietinei sistemai.^[7]

• Virtualios parodos. Povilas Girdenis, Lietuvos ypatingasis archyvas – „Atėjau į žemę sapnui... “ Archyvuota kopija 2022-04-01 iš Wayback Machine projekto.