Meteorologija

Atmosferos stebėjimai mokslinį pagrindą įgavo XVII a., kai buvo išrasti barometras ir termometras. 1648 m. Blezas Paskalis (Prancūzija) pastebėjo, kad kuo aukščiau, tuo mažesnis oro slėgis. 1686 m. Edmundas Halis (Anglija) sukūrė pasatų ir musonų teoriją. 1729 m. Saulės radiacijos susilpnėjimo atmosferoje dėsnį atrado ir paskelbė P. Bugeras (Prancūzija). 1721 m. D. Britanijoje pradėti sistemingi meteorologiniai stebėjimai. 1753 m. Michailas Lomonosovas (Rusija) sukūrė atmosferos elektros reiškinių teoriją, suformulavo meteorologijos uždavinius ir tyrimo metodus. 1873 m. įsteigta Tarptautinė meteorologijos organizacija.

Lietuvoje meteorologija buvo pradėta dėstyti 1570 m. Vilniaus ir Kauno jėzuitų kolegijose,^[1] o reguliariai stebėti oro temperatūrą pradėta 1770 m. Vilniaus universitete. 1924 m. Kaune įsteigta Centrinė meteorologijos stotis, 1925 m. − Centrinis meteorologijos biuras. 1938 m. įsteigtas Klimatologijos institutas.

Meteorologija yra palyginti jaunas mokslas. Tai tarpdisciplinis mokslas, apjungiantis daugybę įvairių mokslų. Paprastai laikoma fizikos mokslo šaka, kartais taip pat priskiriama mokslams apie Žemę (geomokslai). Mokslai, kurių metodai ir duomenimis naudojasi meteorologija:

• fizika (hidrodinamika, termodinamika, optika, elektrodinamika, kvantinė mechanika);
• chemija;
• biologija (augalijos poveikis orams ir klimatui ir kt.);
• geologija (glaciologija, geochemija);
• matematika ir informatika.

Meteorologija glaudžiai siejasi su okeanologija ir sausumos hidrologija; šie trys mokslai nagrinėja šilumos ir drėgmės apykaitą Žemės geografinėje sferoje. Atmosferos evoliucijos ir klimato kitimo geologinėje praeityje tyrimai ją sieja su geologija ir geochemija.

Pagrindinės meteorologijos disciplinos:

• Eksperimentinė meteorologija – meteorologijos matavimo metodai ir įrenginiai, simuliacija ir eksperimentų vykdymas.
• Teorinė meteorologija – atmosferos ir jos dinamikos aprašymas naudojant matematinius – fizikinius metodus.
• Sinoptinė meteorologija – oro ir jo kaitos tyrimai, jų atvaizdavimas ir prognozė.
• Atmosferos chemija – atmosferos cheminės sudėties, cheminių procesų atmosferoje tyrimai.
• Klimatologija – ilgalaikių pasikeitimų tendencijų atmosferos dinamikoje analizė.
• Kitų dangaus kūnų meteorologija.

Taikomoji meteorologija:

• Orų prognozė – trumpalaikė orų pasikeitimo prognozė.
• Žemės ūkio meteorologija (agrometeorologija) ir biometeorologija – orų poveikis gyviesiems organizmams bei biosferai plačiąja prasme.
• hidrometeorologija – vandens apytakos atmosferoje tyrimai (bendra disciplina kartu su hidrologija).

Svarbiausia meteorologijos kaip empirinio mokslo užduotis ir pagrindinė problema yra duomenų rinkimas, apdorojimas ir ypatingai vertinimas bei lyginimas. Skirtingai nuo nuo kitų gamtos mokslų meteorologijoje kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis galima sukurti tik nedidelę dalį tiriamų situacijų. Dėl to meteorologinių duomenų rinkimas sąlygojamas gamtinių sąlygų, o dėl to matavimų rezultatus sunku atkartoti.

Pagrindiniai matuojami kintamieji yra:

• debesuotumas
• krituliai, jų kiekis
• matomumas
• oro drėgnumas
• oro slėgis
• oro tankis
• oro temperatūra
• vėjo kryptis
• vėjo stiprumas

Vikiteka: Meteorologija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Meteorologijos terminai Archyvuota kopija 2008-04-20 iš Wayback Machine projekto.
• Dažniau vartojamų meteorologijos terminų žodynėlis Archyvuota kopija 2010-04-26 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis apie Žemės atmosferos procesus yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.