Majolika

Dar prieš mūsų erą Egipte, Mesopotamijoje buvo glazūruotų degto molio dirbinių. Viduramžiais Rytų šalyse majolika daugiausia naudota architektūrinei apdailai. Nuo XIV a. majolika ėmė plisti Europoje. Ispanijoje sukurta maurų stiliaus majolikos dirbinių, kurie per Maljorkos salą (iš jos lotyniško pavadinimo Majolika atsirado majolikos pavadinimas) gabenti į Italiją. XV–XVIII a. Italijos miestuose, tokiuose kaip Faenca, Siena, Kastel Durantė, Urbinas, įkurta majolikos dirbtuvių, garsėjusių dirbiniais, dekoruotais liustru arba tapytomis figūrinėmis kompozicijomis, portretais, arabeskomis, groteskais (dailininkai Dž. Andreolis, N. Peliparijus), majolikos skulptūrėlėmis (dailininkų dela Robijų šeima). XVI–XVIII a. majolika sukurta Prancūzijoje (Nevero, Ruano dirbtuvėse), Vokietijoje, Rusijoje (Maskvos ir Jaroslavlio architektūrinė keramika). XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kuriama moderno stiliaus, nuo XX a. vidurio – unikali ir serijinė majolika, ieškoma naujų išraiškos priemonių, tobulinama glazūros technologija. XX a. majoliką kūrė F. Ležė, P. Pikasas (Prancūzija), I. Frichas-Charas, I. Jefimovas (TSRS).

Lietuvoje majolika (daugiausia rūmų krosnių koklių) atsirado XV a. XVII a. buvo sukurta spalvota glazūra, reljefiniais vaizdais (portretais, figūrinėmis kompozicijomis) dekoruotų koklių. XIX–XX a. pradžioje majolikos dirbiniai, tokie kaip indai, dekoratyvinės vazos, architektūrinės apdailos plytelės, daugiausia gaminti Neborovo (Lenkija, Skernevicų vaivadija) majolikos fabrike bei privačiose dirbtuvėse.^[1]