Lietuvos teatras

 

Lietuvos didikai rūmuose laikė dramos, operos, baleto trupes. 1765–1922 m. Vilniuje su pertraukomis veikė Voiceko Boguslavskio įkurtas Vilniaus miesto teatras, pirmasis viešas miesto teatras.^[1]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lietuviškas vakaras ir Klojimo teatras.

Profesionaliam lietuvių teatrui didelės įtakos turėjo XIX a. antroje pusėje atsiradę vieši ir slapti lietuviški vakarai.^[1] Pirmasis lietuvių kalba viešai parodytas spektaklis buvo Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, pastatytas ir pirmąsyk parodytas 1899 m. Palangoje. Spektaklį režisavo rašytojai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pagrindines roles be režisierių atliko teisėjas ir publicistas Augustinas Janulaitis, gydytojas ir rašytojas Vladas Mongirdas, Marija Šlapelienė.

1909–1914 m. Vilniuje veikė „Rūtos“ draugija, pastačiusi apie 50 spektaklių. Draugijoje režisūra rūpinosi Mykolas Sleževičius.^[1]

 

1918 m. Lietuvos valdžia įsteigė Teatro komisiją, turėjusią rūpintis profesionalaus lietuviško teatro bei jo mokyklos įkūrimu. Komisijoje dalyvavo Stasys Šilingas, Liudas Gira, Jonas Vileišis, Antanas Žmuidzinavičius, Adomas Varnas bei Balys Sruoga. Teatro komisija prisidėjo prie pirmųjų teatrų įkūrimo. Pirmieji Kaune įsikūrė Tautos teatras (1919 m.), Vilkolakio bei Valstybės teatras (abu 1920 m.).^[1] 1920 m. Kaune įkurta Dramos vaidykla, kuri davė pradžią pirmam stacionariam Lietuvos dramos teatrui. Trupės branduolį sudarė 1918 m. Sankt Peterburge Juozo Vaičkaus įkurtos privačios dramos studijos auklėtiniai Tais pačiais metais pastatytas pirmasis spektaklis – Hermano Sudermano „Joninės“. 1924–1933 m. (su pertrauka) prie teatro veikė Vaidybos mokykla. Teatrui 1929–1933 m. vadovavęs Andrius Oleka-Žilinskas pirmasis lietuvių teatre pritaikė Stanislavskio sistemą. Po Antrojo pasaulinio karo teatre atkurta vaidybos studija, kuri veikė 1940–1950 m. 1952 m. teatro specialistus pradėjo rengti LTSR konservatorija (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Okupuotame Vilniaus krašte 1936–1945 m. veikė lietuviškas Vaidilos teatras (vėliau pervadintas skrajojamuoju teatru „Vaidila“). Teatro personalas vežimais ir pėsčiomis keliavo po kraštą, vaidino bažnyčiose.

Nacistinės okupacijos metu teatrų veikla nenutrūko, buvo statomi spektakliai pagal Kazio Inčiūros, Kazio Binkio, Vytauto Alanto, J. Petrulio, A. Domanto-Sakalausko, Fabijono Neveravičiaus, Antano Vienuolio, Sofijos Kymantaitės–Čiurlionienės, Juozo Grušo, Vinco Adomėno kūrybą. Teatrologo Aleksandro Guobio nuomone, 1942 m. Romualdo Juknevičiaus statytoje Henrik Ibsen „Noroje“ Monika Mironaitė atliko geriausią savo vaidmenį.

Tarybinės okupacijos metu daug teatro režisierių, aktorių ir pedagogų parengė Maskvos Lunačiarskio valstybinis teatro meno institutas, kuriame studijavo režisierė ir pedagogė Dalia Tamulevičiūtė, Lietuvoje ir užsienyje pripažinti režisieriai Eimuntas Nekrošius, Cezaris Graužinis (abiejų vadovas Andrejus Gončiarovas), Vytautas Čibiras, Vladas Limantas, Jonas Jurašas, Gytis Padegimas, Rimas Tuminas. Dominavo psichologinis teatras, statyta daug užsienio kūrėjų kūrinių.^[1]

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje ėmė kurtis profesionalios nepriklausomos teatro trupės: „Keistuolių teatras“, „Oskaro Koršunovo teatras“, „cezario grupė“, „Atviras ratas“, „No Theatre“ ir k.t.

Tarpukariu Vilniuje veikė Žydų liaudies bei lėlių teatras, lenkų teatras „Reduta“. 1963 m. įkurtas Vilniaus lenkų teatras.

Teatro veiklai pažymėti Lietuvoje organizuojami keli apdovanojimai. Aukščiausiu apdovanojimu laikomas Auksinis scenos kryžius, teikiamas nuo 1992 m. Kartu už novatoriškumą ir originalumą teikiamas Boriso Dauguviečio auskaras. Kauno ir Klaipėdos teatrai teikia savo apdovanojimus – atitinkamai Fortūną bei Padėkos kaukę.