Lichtenšteino istorija

Romėnų kelias driekėsi per regioną iš pietų į šiaurę, kirsdamas Alpes per Splugeno perėją. Po to jis ėjo palei dešinį Reino krantą šalia užliejamų pievų, kuriose niekas negyvendavo dėl potvynių, ribos. Romėnų vilos buvo iškastos Nendelne ir Šanvalde. Alemanų atvykimą iš šiaurės žymi romėnų tvirtovė Šane.

 

Kaip Retijos dalis, Lichtenšteinas priklausė Karolingų imperijai. Retija buvo padalinta į grafystes, o keičiantis kartoms, jų atsirado vis daugiau. Kadangi Švabijos kunigaištystė prarado savo kunigaikštį 1268 m., kunigaikštystės vasalai tapo Imperatoriškojo sosto vasalais (taip nutiko ir didžiojoje dalyje Vestfalijos, kai Saksonijos kunigaikštystė buvo beveik panaikinta po Henriko Lūto pralaimėjimo).

1342 m. įkurta viduramžių Vaduco grafystė kaip Verdenbergo grafystės, kurią valdė Montfortų iš Vorarlbergo dinastija, dalis. XV a. čia vyko trys karai ir daug kas buvo sugriauta.

Kunigaištystė pavadinta Lichtenšteinų dinastijos vardu, o ne atvirkščiai, o šeimos vardas kilęs nuo Lichtenšteino pilies Žemutinėje Austrijoje, kuri šeimai priklausė nuo 1140 m. iki XIII a ir nuo 1807 m. iki dabar. Per šimtmečius Lichtenšteinai įgijo didelius žemės plotus Moravijoje, Žemutinėje Austrijoje ir Štirijoje, bet visose valdose jie turėjo paklusti kilmingesniems valdovams. Dažniausiai tai buvo įvairių Habsburgų atšakų nariai, kuriems Lichtenšteinai dirbo kaip patarėjai. Kadangi jie neturėjo žemių, pavaldžių tiesiogiai Šventosios Romos imperijos sostui, Lichtenšteinų dinastija negalėjo siųsti atstovų į Reichstagą. Tik XVII a. dinastijos galva įgijo princo rangą.

 

Per Trisdešimtmetį karą 1618–1648 m. į Lichtenšteiną įsiveržė Švedijos ir Austrijos kariai. XVII a. šalyje siautėjo maras ir raganų medžioklė, dėl kurios buvo persekioti ir nužudyti 100 žmonių.

Princas Johanas Adamas Andriejus Lichtenšteinas nusipirko Šelenbergą 1699 m. ir Vaducą 1712 m., kad pakliūtų į Princų tarybą, nes šios žemės buvo tiesiogiai pavaldžios Imperatoriui, kadangi Švabijos kunigaikštystė buvo panaikinta. Naujai įgytos žemės buvo pavadintos jo vardu. 1719 m. sausio 23 d. imperatorius Karolis VI paskelbė, kad Šelenbergo ir Vaduco grafystės tampa Lichtenšteino kunigaištyste, kad apdovanotų savo tarną Antoną Florianą Liechtenšteiną.

Lichtenšteinas tapo nepriklausoma valstybe, kai prisijungė prie Napoleono Reino konfederacijos iširus Šventosios Romos imperijai.

Napoleono vadovaujami prancūzai buvo keleriems metams užėmę šalį, kuri po 1815 m. išlaikė nepriklausomybę. Greitai po to Lichtenšteinas įstojo į Vokiečių konfederaciją (1815 m. birželio 20 d. – 1866 m. rugpjūčio 24 d., jai vadovavo Austrijos imperatorius).

1818 m. Johanas I įvedė konstituciją, kuri buvo ribota. Tais pačiais metais šalyje pasirodė Lichtenšteinų dinastijos narys princas Alua, bet pirmąkart valdantis princas aplankė savo valdas tik 1842 m.

1862 m. pagal naują konstituciją parlamente buvo žmonių išrinktų atstovų. 1868 m. po Vokiečių konfederacijos panaikinimo Lichtenšteinas paleido 80 karių armiją ir paskelbė nuolatinį neutralitetą, kuris buvo gerbiamas per abu pasaulinius karus.

Lichtenšteinas nedalyvavo Pirmajame Pasauliniame kare, tvirtindamas, kad yra neutralus. Tačiau iki karo pabaigos jis buvo glaudžiai susijęs su Austrija, todėl Sąjungininkai jam įvedė ekonominį embargą. Ekonominio nuosmūkio paveikta kunigaikštystė sudarė muitų ir monetarinę sąjungą su Šveicarija. 1919 m. abi šalys sudarė sutartį, pagal kurią Šveicarija atstovaus Lichtenšteino interesus diplomatiniu lygiu tose šalyse, kur Šveicarija turi atstovybes, o Lichtenšteinas ne.

1938 m. pavasarį, po to kai Vokietija aneksavo Austriją, aštuoniasdešimt ketverių metų princas Francas I atsisakė sosto ir paskyrė trisdešimt vietų metų trečios kartos pusbrolį Francą Juozapą II įpėdiniu. Nors Francas I teigė taip pasielgęs dėl amžiaus, daugelis manė, kad jis nenorėjo būti soste jei Vokietija užimtų Lichtenšteiną. Jo žmona, kurią jis vedė 1929 m., buvo turtinga žydė iš Vienos ir vietiniai naciai ją išskyrė kaip antisemitinę „problemą“. Nors Lichtenšteinas neturėjo nacių partijos, jai prijaučiantys metų metus glaudėsi Tautinės Sąjungos partijoje^[2].

Princas Francas Juozapas II tapo pirmuoju princu nuolat gyvenančiu Lichtenšteine.

Per Antrąjį Pasaulinį karą Lichtenšteinas vėl buvo neutralus, o šeimos brangenybės iš karo zonos buvo perkeltos į saugyklas Lichtenšteine ir Londone. Po karo Čekoslovakija ir Lenkija konfiskuodama vokiečių nuosavybę, atėmė ir Lichtenšteinų valdas Moravijoje, Silezijoje ir Bohemijoje, nes iki 1938 m. Lichtenšteinai gyveno Vienoje. Konfiskuotą turtą (kurio likimas diskutuojamas Pasaulio teisme) sudarė 1600 kvadratiniai kilometrai dirbamos žemės, miškai, kelios pilys ir rūmai. Per Šaltąjį karą Lichtenšteino piliečiams buvo draudžiama atvykti į Čekoslovakiją. Po karo Lichtenšteinas suteikė prieglobstį 500 rusams, kurie koloboravo su Vermachtu per karą. Tam atminti Hinteršelenbergo pasienio kaimelyje pastatytas paminklas. Tai buvo ne smulki pagalba, nes tokiai mažai ir skurdžiai šaliai buvo sunku išmaitinti tiek pabėgelių. Galiausiai Argentina sutiko priglausti visus rusus. O tuo tarpu Didžioji Britanija atidavė visus su naciais koloboravusius rusus Tąrybų Sąjungai.

 

Esant blogai finansinei padėčiai, Lichtenšteino dinastija gelbėjosi parduodama meno kūrinius, pavyzdžiui, Leonardo da Vinci „Ginevra de' Benci“, kurį nupirko JAV Nacionalinė Meno galerija 1967 m. Tačiau šalis suklestėjo po kelių dešimtmečių kai maži korporaciniai mokesčiai priviliojo daug kompanijų. Lichtenšteinas išaugo kaip financinis centras. 1989 m. princas Hansas Adamas II perėmė iš tėvo sostą, o Rusija 1996 m. grąžino Lichtenšteinų šeimos archyvus, užbaigdama seną nesutarimą. 1978 m. Lichtenšteinas įstojo į Europos Tarybą, 1990 m. į JTO, 1991 m. į Europos Laisvosios Prekybos Asociaciją, 1995 m. Pasaulio prekybos organizaciją.

2003 m. kovo 6 d. referendume laimėjo princas Hansas Adamas, po to, kai pažadėjo palikti šalį pralaimėjimo atveju, surinkęs 64,3% balsų ir įgijo daugiau galių negu bet kuris kitas Europos monarchas savo šalyse. Nauja konstitucija suteikė jam galią paleisti vyriausybę, patvirtinti juridinius kandidatus, vetuoti įstatymus, atsisakant juos pasirašyti per 6 mėnesius.

2003 m. rugpjūčio 15 d. Hansas Adamas paskelbė, kad per metus atsistatydins ir užleis sostą sūnui Alua.

2007 m. liepos 1 d. Bruce S. Allen ir Leodis C. Matthews iš JAV tapo pirmaisiai garbės konsulais Lichtenšteino istorijoje.^[3]