Lennart-Georg Meri

Lennart-Georg Meri gimė Taline. Jo tėvas buvo Estijos diplomatas ir V. Šekspyro vertėjas Georg Meri, o motina – Estijos švedė Alice-Brigitta Engmann. Su šeima jis jaunas paliko tėvynę ir studijavo Berlyne, Paryžiuje devyniose skirtingose mokyklose keturiomis kalbomis. Jo maloniausi atsiminimai iš Paryžiaus Janson de Sailly licėjaus. Be estų kalbos jis laisvai kalbėjo suomiškai, prancūziškai, vokiškai, angliškai ir rusiškai.

Kai Tarybų Sąjunga okupavo Estiją 1940 m. birželį, didelė Merių šeima buvo Taline. Ji skilo tarp sovietų ir sąjungininkų rėmėjų ir Estijos savarankiškimo šalininkų.^[2]. Lenarto pusbrolis Arnold Meri stojo į Raudonąją armiją ir greitai tapo Tarybų Sąjungos didvyriu. Tuo tarpu 1941 m. kita dalis Merių šeimos, tarp jų ir Lenartas, buvo ištremta į Sibirą su tūkstančiais kitų estų, latvių, lietuvių. Šeimos tėvai būdavo uždaromi į atskiras koncentracijos stovyklas, kur mažai kas išgyveno. Dvylikos metų Lenartas Meris dirbo medkirčiu Sibire.

Sibire Lenartas susidomėjo Uralo kalbomis, kuriomis kalbėjo Sibire ir kurioms priklausė estų kalba. Uralo tautų kultūra buvo jo viso gyvenimo darbo motyvas. L. Meris dalyvavo ekspedicijose į atokias TSRS vietoves, kurių metu tyrinėjo mažų finougrų tautų kultūrą ir istoriją, parašė istorinių etnografinių ir kelionių knygų bei sukūrė šia tematika filmų.

Merių šeima išgyveno ir 1946 m. grįžo į Estiją, kur Lenartas 1953 m. baigė Tartu universiteto Istorijos ir kalbų fakultetą su pagyrimu. Jis pasipiršo pirmajai žmonai 1953 m. kovo 5 d. – Stalino mirties dieną, sakydamas „atsiminkime šitą laimingą dieną amžinai“. Sovietai neleido jam dirbti istoriku, tad jis nuo 1953 m. dirbo dramaturgu „Vanemuine“ teatre, Tartu. Nuo 1955 m. – Estijos radijo vaidinimų prodiuseris, nuo 1964 m. – kino studijos „Tallinfilm“ režisierius. Keli jo filmai sulaukė teigiamo kritikų įvertinimo. Po 20 metų draudimų, sovietai leido Lenartui Meriui keliauti už Geležinės uždangos po 1970 m. ir jis pasinaudojo šia galimybe priminti Suomijai apie Estijos gyvavimą. Jis užmezgė glaudžius ryšius su politikais, žurnalistais ir užsienio estais. Jis buvo pirmasis estas užsienyje išspausdinęs protestą prieš sovietų planus Estijoje kasti fosfatus, kurių eksploatavimas trečdalį šalies paverstų negyvenama teritorija. Estijoje gamtosaugos protestai peraugo į maištą prieš sovietus – Dainuojančią revoliuciją. Lenarto Merio kalba „Ar estai turi vilties?“ nagrinėjo estų tautos problemas ir turėjo didelį atgarsį užsienyje.

1988 m. Meris tapo Estijos Liaudies fronto, kuris bendradarbiavo su analogiškomis organizacijomis Latvijoje ir Lietuvoje, vienu iš įkūrėju. Po pirmų komunistų nekontroliuojamų daugpartinių rinkimų 1990 m. Lenartas Meris tapo Estijos užsienio reikalų ministru. Jo pirmasis uždavinys buvo sukurti Užsienio reikalų ministeriją. Jis sutelkė apie save jaunų žmonių, kurių daugelis kalbėjo angliškai, grupę, kad užmegztų ryšius su Vakarais ir atstovautų Estijai užsienyje. Jis buvo pirmasis rytų europietis gavęs svečio teises NATO būstinėje Briuselyje.

Po trumpo darbo Estijos ambasadoriumi Suomijoje, 1992 m. spalio 6 d. Lenartas Meris buvo išrinktas antruoju Estijos prezidentu. Jis buvo Tėvynės sąjungos (est. Isamaaliit) kandidatu. Nors buvęs komunistas Arnold Rüütel pirmo balsavimo metu pirmavo 42 procentais, galutinį balsą turėjo parlamentas, kuriame daugumą sudarė Tėvynės sąjungos nariai. Per rinkimų kampaniją dešinieji radikalai bandė įrodyti tariamus Lenarto Merio ryšius su KGB. Tačiau šie kaltinimai nepakenkė Merio įvaizdžiui. 1996 m. rugsėjo 20 d. jis buvo perrinktas antrai kadencijai. Prezidento pareigose siekė stiprinti Estijos valstybingumą, buvo Estijos narystės ES ir NATO šalininkas, siekė kompromisų su Rusija dėl rusakalbių mažumos teisių, prisidėjo prie santykių su Latvija ir Lietuva plėtojimo.

1994 m. Estijos Laikraščių Asociacija Lenartą Merį paskelbė Metų spaudos priešu. Tačiau 1998 m. jis gavo spaudos draugo apdovanojimą. 1999 m. jis vėl tapo spaudos priešu^[3].

2005 m. Lenartui Meriui buvo diagnozuotas smegenų auglys. Rugpjūčio mėnesį jam buvo atlikta operacija, kurios metu buvo pašalintas piktybinis auglys. L. Meris mirė 2006 m. kovo 14 d. rytą Talino ligoninėje. Per televiziją prezidentas Arnold Rüütel pareiškė „per devynerius metus būdamas valstybės galva Meris atkūrė prezidento postą ir Estijos respubliką plačiausia prasme“.