Lentvaris

Dabartinis miesto vardas tikriausiai yra išsirutuliojęs iš ilgesnės, priesaginės lyties. XVI–XVII a. minimas Lentvario dvaras, lenk. Litowaryszki (Lentvoriškės), t. y. su priesaga -išk-. XVIII a. jau pasitaikydavo ir kita forma, su slaviška priesaga -ovo – Lantworowo (arba Landworowo, t. y. Landvarovas), kuri ilgainiui ir įsigalėjo, ypač XIX amžiuje, o XX a. tapo Lentvariu. Manoma, kad tai asmenvardinis vietovardis, sietinas su Chrebtavičių giminės antroponimu Litovaras (Litawor).^[3]

 

Miestas įsikūręs prie geležinkelio Vilnius–Kaunas, kuris yra pagrindinė susisiekimo arterija. Nuo Lentvario išsišakoja ruožas link Trakų. Pro Lentvarį važiuoja ir jame sustoja Vilniaus miesto autobusas nr. 68.

 

Iki XIX a. Lentvaris arba Landvarovo buvo nedidelis kaimas. 1596 m. minimas Lentvoriškių dvaras.

1838 m. Lentvario kaime buvo 14 kiemų. Miestelis pradėjo augti, kai pro jį buvo 1861–1862 m. nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį ir pastatyta aukščiausios klasės stotis su specialiomis salėmis ir apartamentais carui. Išsiplėtė geležinkelininkų miestelis, pastatyta Lentvario geležinkelio stotis. 1862 m. gruodį pradėtas traukinių eismas. Geležinkelio atsiradimas paskatino smulkių gamyklėlių ir amatininkų dirbtuvių atsiradimą. Miestelyje pagyvėjo prekyba. Grafo Juzefo Tiškevičiaus iniciatyva pastatytas vinių fabrikas, kurio produkcija turėjo didelę paklausą. Gyvenvietėje buvo pastatyti namai, kuriuose apgyvendinti geležinkelio darbininkai ir konduktoriai (pirmoji šios gyvenvietės gatvė ir pavadinta Konduktorių). Augo gyventojų skaičius, atsirado būtinybė įsteigti mokyklą.

1869 m. įkurtas vielos ir vinių fabrikas. Jo darbininkai, nepakeldami išnaudojimo, 1874 m. streikavo. Tai buvo vienas iš pirmųjų streikų Lietuvoje. 1896 m. rugsėjo 20 d. mokykla atvėrė duris pirmiesiems mokiniams. Piotr Gurinovič ir pravoslavų šventikas Sergej Smirnov buvo pirmieji mokytojai. Mokykla vadinosi Landvarovo liaudies mokykla. Vaikai buvo mokomi rusų kalba. Tuometiniame Lentvaryje gyveno apie 300 žmonių.

1897–1898 mokslo metais mokykla veikė privačiame name. Mokėsi 53 berniukai ir 40 mergaičių. 1908 m. Landvarove buvo dvi mokyklos: geležinkeliečių ir liaudies. 1909 m. grafo Vladislovo Tiškevičiaus lėšomis pastatytas medinis mokyklos pastatas. Mokėsi apie 150 mokinių. Grafai Tiškevičiai rūpinosi, kad gyvenvietė taptų miestu su savo pramone ir įstaigomis. 1911 m. įsteigtas dildžių ir metalo dirbinių fabrikas. XX a. pradžioje veikė 2 kalkių degyklos.

Dėl savo gražaus kraštovaizdžio ir apylinkių Lentvaris net laikytas kurortu. Vilniaus miestiečiai mėgdavo savaitglio išvykas į Lentvarį, kurio dvare XIX a. atidaryta viena pirmųjų kavinių Lietuvoje - „Cafe Riviera“.^[4] XIX a. Lentvaris buvo kaimas ir palivarkas Trakų apskrities Tarpupio valsčiuje.^[5]

I pasaulinio karo metais dvare įsikūrė ligoninė. Vladislavas Tiškevičius buvo šios ligoninės vyriausias gydytojas. Jo žmona ir dukterys slaugė sužeistuosius, rūpinosi medikamentais, tvarsliava. Geležinkelio stoties patalpose buvo įkurta maža cerkvė. I pasaulinio karo metais mokykla uždaryta. Joje įkurtos kareivinės. 1919–1920 m. mokslo metais mokykla vėl buvo atidaryta. Vaikai mokėsi penkiose klasėse. Valstybinė kalba – lenkų. Visa mokyklos dokumentacija vesta taip pat lenkų kalba. Nuo 1920 m. iki 1939 m. Lentvaris priklausė lenkų okupuotam Vilniaus kraštui. 1925 m. miestelyje įsteigta laikinoji koncentracijos stovykla. 1939 m. gyvenvietė oficialiai pavadinta Lentvariu.

 

1940 m. Lentvaryje buvo: mokykla, biblioteka, geležinkelio stotis, paštas, vinių fabrikas, prekybos kioskai. Per Birželio sukilimą 1941 m. birželio 23 d. Lentvarį užėmė lietuvių sukilėliai. 1941 m. rugsėjo 30 d. nacių okupacinės valdžios įsakymu Varnikų miške prie Trakų nužudyti Onuškio, Rūdiškių, Trakų ir Lentvario žydai. 1944 m. kovo mėn. miestelį nesėkmingai puolė lenkų Armijos Krajovos kovotojai. Per karą Lentvaris smarkiai nukentėjo.

II pasaulinis karas visam kraštui padarė didelę žalą. Neaplenkė jis ir Lentvario. Miestelyje daug namų buvo sugriauta ir sudeginta. Nepažeista liko Lentvario bažnyčia, kurioje tuo metu freskomis buvo gražinamos sienos. Vokiečių okupacijos metais mokykla nedirbo. Pamokos prasidėjo 1944 m. Vaikai buvo mokomi lenkų kalba. 1945–1946 m. mokslo metais vėl atidarytos klasės su rusų dėstomąja kalba.

 

 

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Po Antrojo pasaulinio karo daliai gyventojų repatrijavus į Lenkiją, į miestą atsikėlė lietuvių iš Aukštadvario, Vievio, Varėnos, Semeliškių ir Valkininkų, nemažai imigrantų atvyko iš SSRS. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 35 Lentvario gyventojus.^[6]

1949 m. liepos 11 d. Lentvariui suteiktas miesto statusas. 1949 m. senojo vinių fabriko vietoje įsteigta santechnikos dirbinių gamykla „Kaitra“. 1950 m. buvo atidarytos lietuviškos klasės, kurios sudarė septynmetę mokyklą. Mokykla buvo atidaryta buvusiame statybininkų bendrabutyje, netoli „Kaitros“ gamyklos. Nuo 1950–1951 m. mokslo metų Lentvario Pirmoji vidurinė mokykla („Versmės“ gimnazija) tapo vidurine. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje didėjo Lentvario gyventojų skaičius, atsirado naujų įmonių. Didžiausia iš jų – kilimų fabrikas. Augo ir vaikų skaičius. Sename mediniame pastate jie nebetilpo. Mokykla veikė trijose vietose: raudonų plytų pastate prie stoties, mediniame pastate prie pašto ir kelios klasės patalpintos dabartinės Lentvario Pradinės mokyklos patalpose.

1954 m. dalis miesto prijungta prie Kariotiškių apylinkės ir Mačiuliškių apylinkės. 1956 m. pradėtas statyti trijų aukštų mūrinis mokyklos pastatas. 1956 m. vidurinę mokyklą baigė pirmoji abiturientų laida. Nuo 1956 m. mokykla pavadinta Lentvario vidurinė mokykla su gamybiniu mokymu. Kartu su viduriniu išsilavinimu mokiniai įgydavo ir darbininkiškas profesijas. Nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose įsikūrusi Lentvario kilimų fabriko (dabar – „AB Kilimai“ ir „UAB Lentvario kilimai“) administracija.

1959 m. baigtas statyti centrinis mokyklos pastatas, skirtas 440 mokinių. Tačiau mokinių buvo dvigubai daugiau. Buvo pastatyti du priestatai. Tuo metu mokykloje mokėsi 960 mokinių. Mokykloje veikė bufetas, biblioteka, fizikos, chemijos, buities darbų kabinetai, mokinių bendrabutis. 1963 m. klasės su lietuvių dėstomąja kalba buvo atskirtos į savarankišką mokyklą. 1963 m. rugsėjo 1 d. LTSR švietimo ministro įsakymu, tarpininkaujant mokytojui Motiejui Šimelioniui, buvo atidaryta lietuviška mokykla Lentvaryje. Ji vadinosi Lentvario miesto 2 – oji vidurinė mokykla. Padedant Trakų Vykdomajam komitetui, Švietimo skyriui, mokyklą šefuojančiam Lentvario kilimų fabrikui naujos mokyklos statybos darbai buvo pradėti 1973 m. žiemą. 1973 m. gruodžio 20 dieną Klevų alėjoje padėtas pirmasis pamatinis akmuo Lentvario naujai lietuvių mokyklai, į kurios pamatus įmontuotas laiškas būsimoms kartoms. 1967–1968 mokslo metais nutrauktas gamybinis mokymas.

1960–1970 m. Lentvaryje buvo 26 gatvės, kurių bendras ilgis 18 km, kultūros namai, kino teatras, biblioteka, trys vaikų darželiai, 25 vietų ligoninė, vaistinė, poliklinika. 1967 m. geležinkelio stoties prieigose filmuotos kelios meninio filmo „Krachas“ scenos. 1989 m. Lentvario 2-oji vidurinė mokykla buvo pavadinta lituanisto, Lentvario lietuvių mokyklos įkūrėjo Motiejaus Šimelionio vardu.

1996 m. Lentvario Pirmoji vidurinė mokykla iškilmingai minėjo savo 100 metų jubiliejų. 2001 m. patvirtintas Lentvario herbas. Nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., sumažėjus Lentvario Pirmosios vidurinės mokyklos mokinių skaičiui, rytinio priestato pirmame aukšte įsikūrė Meno mokyklos filialas. 2010 m. spalio 10 d. iškilmingai buvo atidarytos Lentvario Pirmosios vidurinės mokyklos dvi vaikų darželio grupės: ikimokyklinio ugdymo, kurią lanko 3-5 metų vaikai, ir priešmokyklinio ugdymo, kurią lanko 6 metų vaikai.

• Lentvario Henriko Senkevičiaus gimnazija
• Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija
• Lentvario Versmės gimnazija
• Lentvario pradinė mokykla

Miesto planas stačiakampis. Žymiausi pastatai ir kultūros paminklai:

• Neoromaninė Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia su kampanile;
• XIX a. 2-osios pusės – XX a. pradžios Lentvario dvaro sodyba;
• Vandentiekio bokštas, statytas XIX a. 6-7 dešimtmetyje;
• Raudonų plytų Lentvario geležinkelio stotis, pastatyta 1871 m.

Demografinė raida tarp 1896 m. ir 2021 m.
1896 m.*[2]	1897 m.sur.	1905 m.[7]	1923 m.sur.	1931 m.[8]	1939 m.	1959 m.sur.[9]	1966 m.
385	300	208	2 000	2 287	2 500	4 216	5 500
1970 m.sur.[9]	1974 m.[10]	1976 m.[11]	1979 m.sur.[12]	1989 m.sur.[13]	2001 m.sur.[14]	2011 m.sur.[15]	2013 m.
8 235	9 000	9 600	10 167	12 694	11 773	11 105	10 750
2020 m.	2021 m.sur.	-	-	-	-	-	-
10 000	9 713	-	-	-	-	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus.
Demografinės raidos histograma

• Aleksandras Belgardas (1902–1992), mokslininkas, biologas.
• Igor Przegrodzki (1926–2009), aktorius, režisierius, pedagogas.
• Ewa Maria Ostrowska (1938–2012), rašytoja.
• Teresa Żylis-Gara (1930–2021), dainininkė.
• Stanisław Lenartowicz (1921–2010), kino režisierius.

Lentvaryje veikia kilimų (AB „Kilimai“), metalo gaminių („Lentima“, „Kaitec“, „Minartis“, „Gijona“), medienos apdirbimo („Lentvario mediena“), medinio karkaso skydinių namų („Jūsų namas“), santechnikos, šildymo įrenginių (UAB „Kaitra“) gamybos bendrovės.^[18]

• FK Kaitra Lentvaris
• FK Kolobki Lentvaris

• FK Klevas Lentvaris
• FK Lentvaris

• Lentvaris. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 456 psl.
• Лентварис: краеведческий материал / Валентина Банушевич. – Trakai, 2003. – 108 p.: iliustr. – ISBN 9955-507-83-7
• Лентварис. Новый взгляд на прошлое и современность: краеведческое исследование / Валентина Банушевич. – Trakai: Barbora, 2005. – 279 p.: iliustr. – ISBN 9986-762-20-0
• Raidė raidę randa: Lentvario vidurinių mokyklų mokinių sukurti kūrinėliai, kurių visi žodžiai prasideda ta pačia raide / projekto vadovės Aušra Girdziušienė, Asta Radimonienė. – Lentvaris: Lentvario H. Senkevičiaus vidurinė mokykla, 2007. – 56 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9893-1-8