Kaulinės žuvys

Daugiasluoksniame epidermyje gausu vienaląsčių liaukučių – gleivinių ir mažiau gausių serozinių. Dėl gleivių žuvies oda tampa slidi, tai palengvina plaukimą. Be to, gleivės nepraleidžia mikrobų į žuvies kūną. Giliau epidermyje ir koriume telkiasi kelių rūšių chromatoforai. Odos koriume formuojasi plokšti kieti, saugantys kūną nuo mechaninių sužeidimų žvynai. Senoviškiausi yra kosmoidiniai žvynai, būdingi riešapelekėms žuvims. Ganoidiniai žvynai yra rombiški, pamatinė plokštelė kaulinė, iš viršaus padengta storu labai kieto ganoino sluoksniu. Dabar vyraujančių kaulinių žuvų žvynai yra kauliniai, sudaryti tik iš izopedino plokštelių. Tie žvynai ploni, čerpiškai išsidėstę odoje. Pagal laisvojo užpakalinio krašto formą jie būna cikloidiniai arba ktenoidiniai. Kauliniai žvynai auga visą laiką. Iš žvynų galima nustatyti ne tik žuvų amžių, bet ir populiacijos amžinę struktūrą, paaiškėja žuvų augimo ir mitybos sąlygų ryšys.

Kaulinės žuvies ontogenezėje susiformavęs kremzlinis skeletas vėliau bent iš dalies kaulėja, atsiranda pakaitinių kaulų. Be to, iš koriumo jungiamojo audinio formuojasi dengiamieji kaulai. Ašiniame skelete gerai išsivysčiusią chordą turi tik latimerija, dvikvėpės ir eršketinės. Šių žuvų stubure nėra slankstelių kūnų, yra tik gerai išsivystę kremzliniai viršutiniai ir stuburo uodeginėje dalyje – apatiniai lankai. Ašinis skeletas visai sukaulėjęs tik kaulinių ganoidų ir kaulingųjų žuvų. Slankstelių kūnai gerai suformuoti, amficeliniai, su chordos liekanomis tarp jų. Chorda visai išnyksta tik kaimanažuvių stubure. Šonkauliai ilgi, laisvais galais. Kaukolė kur kas sudėtingesnė negu kremzlinių žuvų. Kaukolė skirstoma į smegeninę dalį, veidinę (visceralinę) dalį ir išorinį odos kaulų šarvą – dermatokraniumą (jo kaulai vadinami danginiais). Smegeninę kaukolės dalį sudaro šie pagrindiniai kaulai: pakauškauliai, ausikauliai, pleištakauliai, akytkauliai (etmoidai). Pirminę kaukolės dėžę iš viršaus dengia danginiai kaulai: viršugalvio kaulai, kaktikauliai, nosikauliai. Iš apačios kaukolės atramą sudaro neporinis parasfenoidas, o aplinkakinį žiedą – akiduobiniai kauliukai. Veidinę dalį sudaro šie pagrindiniai kaulai: žandikauliai, poliežuvinis kaulas, žiaunų lankų kaulai, žiaunų dangteliai, gomurikauliai, kvadratiniai kaulai. Kaulinės žuvys turi penkias poras žiaunų lankų, paskutinis žiaunų lankas smarkiai redukuotas.

Kaulinių žuvų žarnynas sudėtingesnis negu kremzlinių žuvų, nes maisto objektai įvairesni. Daugumos žuvų žiotyse daug kūgiškų dantų. Dantyti būna ne tik antriniai žandai, bet ir gomurikauliai, noragas, žiaunų lankai. Tačiau tai būdinga ne visoms žuvims – karpinių žuvų žiotys be dantų, stiprūs dantys išlieka tik ryklės gilumoje. Virškinimo sistema prasideda burna. Burna sugriebtas nekramtytas maistas patenka į ryklę ir neryškią trumpą stemplę. Skrandis talpus tik plėšriųjų žuvų, kitų – dažnai būna neryškus. Prie skrandžio prisišliejusios skiltėtos kepenys, jose yra tulžies pūslė. Iš jos per ploną lataką nuteka į plonosios žarnos pradžią. Kasos liauka mikroskopiškai mažomis skiltelėmis išsibarsčiusi papilvėje. Žuvų žarnyno kilpos yra suaugusios riebaliniu audiniu. Aiškių ribų tarp žarnyno sričių nėra. Iš skrandžio išeina priekinė žarna. Ešerio priekinė žarna turi tris aklas pirštiškas pilorines ataugas, kitos kaulinės žuvys turi kitokį šių ataugų skaičių, kai kurios jų neturi. Šios ataugos yra lyg skrandžio priedas, jose virškinamas maistas. Už priekinės žarnos, kuri dar vadinama dvylikapiršte, yra vidurinė, arba plonoji, žarna, kuri, padariusi didžiąją žarnyno kilpą, pereina į užpakalinę žarną. Vidurinės žarnos kilpoje guli raudona pailga blužnis, kuri yra kraujodaros ir kraujotakos organas. Užpakalinė žarna baigiasi analine anga. Kūno ertmėje, prie stuburo esti ešerio plaukiojamoji pūslė. Embrioniniame periode ji atsiranda kaip žarnyno sienelės išauga, o vėliau praranda tiesioginį ryšį su žarnynu. Dujos į pūslę patenka iš smulkių jos sieneles išraizgiusių kraujo kapiliarų. Žuvis gali reguliuoti dujų kiekį ir spaudimą. Plaukiojamoji pūslė yra žuvų hidrostatinis aparatas. Ji palaiko žuvies pusiausvyrą ir reguliuoja dujų kiekį kraujyje.

Kaulinės žuvys, kaip ir kremzlinės, kvėpuoja žiaunomis. Tačiau jų žiaunose išnyko žiauninės pertvaros, todėl žiauniniai lapeliai tiesiogiai pritvirtinti prie kiekvieno žiaunų lanko dviem eilėmis. Žiaunų yra 4 poros. Ryklės šonuose po žiaunų dangteliais yra žiaunos. Žiaunos sudarytos iš žiaunų lankų, ant kurių prisitvirtinę žiaunų lapeliai. Tarp žiaunų lankų ir lapelių yra žiaunų plyšiai, pro kuriuos išteka žiaunas apiplaunantis vanduo. Kvėpavimas vyksta taip. Pro įbėga vanduo, kuriame yra deguonies. Tekėdamas pro žiaunų plyšius, vanduo atiduoda deguonį į žiaunų lapelių kraujo kapiliarus. Iš žiaunų plyšių vanduo patenka po žiaunų dangteliais ir pro jų laisvąjį kraštą išteka lauk.

Kaulinių ir kremzlinių žuvų kraujotakos sistema panaši – yra tik po vieną kraujo apytakos ratą. Priekiniame kūno gale ties rykle yra dviejų kamerų ešerio širdis. Ji sudaryta iš prieširdžio ir skilvelio. Veninis kraujas iš skilvelio varomas į žiaunas, o iš jų, prisipildęs deguonies, teka į visas kūno dalis ir organus. Prieširdį ir skilvelį skiria vožtuvas, kuris neleidžia kraujui grįžti atgal. Iš skilvelio į priekį eina bendras arterinis kamienas (pilvinė aorta), nuo jo atsišakoja dešinioji ir kairioji žiaunų kraujagyslės. Pilvinės aortos pradžia yra praplatėjusi ir vadinama svogūnišku išplatėjimu, arba arteriniu gimburu. Į prieširdį atsiveria venos, surenkančios veninį kraują iš viso kūno. Nugarinėje prieširdžio pusėje yra rezervuaras, į kurį susirenka veninis kraujas. Jis vadinamas veniniu sinusu. Žuvų kraujas teka vienu kraujotakos ratu. Žiaunų lapeliuose yra labai daug plonyčių kraujo kapiliarų su plonomis sienelėmis. Čia vyksta dujų apykaita: iš vandens paimamas deguonis ir atiduodamas anglies dioksidas. Iš žiaunų kraujas susirenka į nugarinę aortą, kuri yra po stuburu. Jos šakos eina į visus organus ir audinius. Kraujas raudonas, nes turi hemoglobino. Kraujo plazmoje plaukioja forminiai kraujo elementai: eritrocitai, leukocitai, trombocitai. Eritrocitai esti elipsoido formos su branduoliais.

Ešerio inkstai yra mezonefridinio tipo. Tamsiai raudonos spalvos dviejų juostų pavidalo inkstai guli stuburo šonuose. Kiekvienos pusės inkstas turi priekinę – galvinė ir užpakalinę – liemeninę dalis. Iš inkstų išeina du ploni šlapimtakiai, kurie užpakaliniame gale susijungia į vieną neporinį kanalą ir atsiveria į šlapimo pūslę. Iš šlapimo pūslės per trumpą šlapimkanalį šlapimas išteka išorėn pro atskirą angelę, kuri yra šlapimo ir lytinio spenelio gale. Ešeriai, kaip ir visos žuvys, yra skirtalyčiai, lytiniu dimorfizmu nepasižymi. Patelė turi neporinę kiaušidę, nors daugumos kitų rūšių žuvų ši liauka porinė. Išsivysčiusi tik dešinioji kiaušidė. Ji yra pailgo geltono maišelio pavidalo, padengta skaidriu apdangalu, pro kurį persišviečia bręstantys kiaušinėliai (ikrai). Kiaušintakis labai trumpas, jis atsiveria lytine angele už analinės angos. Patinas turi dvi sėklides. Sėklidės (dar vadinamos pieniais) yra pailgų baltų maišelių pavidalo. Trumpi sėklatakiai susijungia į vieną sėklos išmetamąjį kanalą ir atsiveria už analinė angos esančiame šlapimo ir lytiniame spenelyje. Prieš nerštą lytinės liaukos smarkiai padidėja. Neršia trejų-ketverių metų ešeriai balandžio antroje arba gegužės pirmoje pusėje. Ikrus priklijuoja prie pernykštės žolės, povandeninių augalų stiebų, šakų, styrančių šaknų. Ikrai būna gleivėmis suklijuoti į tinklišką vamzdelį ir po vandeniu sudaro savotiškas girliandas. Po 10-11 dienų iš ikrų išsirita embrionai. Jie būna jau gerai išsivystę, turi mažai trynio, didelį riebalinį lašą, palyginti stambius krūtinės pelekus.

Nugaros smegenys išsidėsčiusios stuburo kanale, o nuo jų atsišakoja nervų poros, reguliuojančios kūno ir peleko raumenų darbą. Priekinėje dalyje stuburo smegenys pereina į galvos smegenis. Galvos smegenys skirstomos į penkias dalis: 1. Priekinės smegenys – nuo jų į uoslės organus eina du uoslės nervai; 2. Tarpinės smegenys – dalyvauja priimant regėjimo dirginimus; 3. Vidurinės smegenys – nuo jų nervai eina į akių raumenis; 4. Smegenėlės – koordinuoja judesius ir pusiausvyrą; 5. Pailgosios smegenys – reguliuoja visas svarbiausias organizme vykstančias funkcijas.

Jutimo organams priklauso akys, kuriomis žuvys skiria daiktų formą ir spalvą. Uoslės organus sudaro šnervės, pereinančios į akliną maišelį su jutiminėmis ląstelėmis. Klausos organai yra giliai kaukolėje, bet žuvys girdi. Visame kūno paviršiuje yra jutiminės ląstelės. Kai kurios žuvys priekinėje kūno dalyje turi lytėjimo ūselius (šamas, menkė). Šonine linija žuvys junta vandens srovės kryptį ir jėgą. Ši linija leidžia išvengti kliūčių ir gaudyti grobį.

Kaulinės žuvys skirstomos į du poklasius:

• Stipinpelekės žuvys (Actinopterygii)
• Mėsingapelekės žuvys (Sarcopterygii)