Kaukazo kalnai

Kaukazo vietovardį mini jau senovės graikai (sen. gr. Καύκασος). Pasak Plinijaus Vyresniojo, jis kilęs iš skitų kroy-khasis ('žibantys ledu, sniego baltumo') < av. *χrоhukаsi-. Pavadinimą bandyta sieti ir su indoeuropietiška aukštumo, iškilumo reikšme (got. hauhs 'aukštas', liet. kaukas, kaukara 'viršūnė, ketera').^[1][2]

Pagrindinę Kaukazo kalnų dalį sudaro Didysis Kaukazas. Jis prasideda Sočio apylinkėse, šiaurrytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Ši grandinė tęsiasi pietryčių kryptimi ir beveik pasiekia Baku prie Kaspijos jūros. Šį masyvą sudaro Pagrindinis arba Vandenskyros kalnagūbris bei Šoninis kalnagūbris. Aukščiausios viršūnės – Elbrusas (5642 m; aukščiausias Europoje) ir Kazbekas (5033 m). Didžiojo Kaukazo kalnagūbriams būdingas alpinis reljefas, kuestos, karstiniai dariniai (Voronjos, Naujojo Atono urvai, Sataplija ir kt.). Nuo šiaurinių Didžiojo Kaukazo šlaitų iki Kumos-Manyčiaus įdubos tęsiasi Priekaukazė, kuri skiria Stavropolio aukštumą nuo Kubanės-Azovo jūros bei Tereko-Kumos žemumų. Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo driekiasi akumuliacinės Kolchidės (vakaruose) ir Kuros-Arakso (rytuose) žemumos. Jos skiria Didįjį Kaukazą nuo Užkaukazės kalnyno, kurį sudaro Mažasis Kaukazas (iki 3724 m, Giamišo k.) bei vulkaninis Armėnijos kalnynas. Taip pat prie Kaukazo priklauso pietryčiuose iškilę Talyšo kalnai (iki 2477 m), už kurių driekiasi Lenkoranės žemuma.

 

Kaukazas – epigeosinklininiai ir iš dalies epiplatforminiai Viduržemio jūros juostos alpinės kalnodaros kalnai. Ašinę dalį sudaro megantiklinorijus su užgesusių ugnikalnių kūgiais.

Kaukazo kalnuose gausu naftos, gamtinių dujų, akmens anglies, geležies, mangano, vario, molibdeno, švino, cinko ir kitų metalų, trykšta mineralinės versmės.

Kaukazo kalnai driekiasi ties vidutinių platumų ir subtropikų klimato juostų riba. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Priekaukazėje nuo -2 °C iki -5 °C, Užkakaukazėje – tarp +4 ir +6 °C. Vasarą didesnis temperatūrų skirtumas yra tarp rytinės ir vakarinės pusės. Vakaruose vidutinė liepos temperatūra 23–24 °C, rytuose – 25–29 °C. Kalnuose, 2000 m aukštyje, temperatūra sausį būna apie -8 °C, rugpjūtį (šilčiausias mėnuo) apie 13 °C. Aukščiau būdingas šaltas aukštikalnių klimatas. Priekalnėse vidutinis metinis kritulių kiekis svyruoja nuo 200 mm (Kuros-Arakso žemumoje) iki 1800 mm (Kolchidės žemumoje); kalnuose – apie 2500 mm, o pavėjiniuose vakariniuose bei pietvakariniuose šlaituose – iki 4000 mm.

 

 

Rytinės Kaukazo dalies upės priklauso nenuotakiam Kaspijos jūros baseinui – kalnuose prasideda Terekas, Sulakas, Samuras, Kura (su Araksu, Alazaniu ir kt.). Vakarinės pusės upės savo vandenis neša daugiausia į Azovo jūrą – Kubanė su gausiais intakais (Belaja, Laba, Urupu ir kt.). Tiesiai į Juodąją jūrą nuo Kaukazo teka gana trumpos, bet labai vandeningos upės – Inguris, Rionis, Mzymta, Čoruhas ir kt. Didžiausias Kaukazo ežeras – Sevanas.

Kalnuose gausu sniegynų ir ledynų. Pastarųjų yra per 2000, jų bendras plotas siekia 1428 km². Didžiausi ledynai – Dychsu, Bezengis, Karaugomas, Caneras ir kt.

Dėl vertikaliojo zoniškumo Kaukazui būdingi įvairiausi kraštovaizdžiai. Didžiojo Kaukazo pietiniuose šlaituose, Mažojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose ir Talyšo kalnuose auga subtropiniai miškai, kuriuose vyrauja plačialapiai ir spygliuočiai medžiai. Mažojo ir Didžiojo Kaukazo aukštikalnėms bei Armėnijos kalnynui būdingos alpinės žemažolės pievos, sausringesnėse srityse – pievinės stepės. Pačiose aukštikalnėse riogso ledynai, akmenynai, uolų nuobirynai. Priekaukazėje driekiasi stepės, o Užkaukazėje – pusdykumės.

Kaukazo gamta saugoma daugelyje draustinių ir rezervatų: Kaukazo, Teberdos, Ricos, Diližano ir kt.^[3] Kalnuose ir priekalnėse gausu kurortų, sanatorijų, poilsiaviečių, įrengtos slidinėjimo trasos. Svarbiausi kurortai – Sočis, Tuapsė, Suchumis, Batumis, Kaukazo Mineraliniai Vandenys. Vakarinės pusės draustiniai bei Aukštutinės Svanetijos kraštovaizdžiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.