Jean-Pierre Jeunet

Jean-Pierre Jeunet gimė Roane, Prancūzijoje. Jo tėvas dirbo telefonų kompanijoje, o motina buvo mokyklos mokytoja. Kilęs iš paprastos šeimos, būsimasis režisierius niekada nelankė kino mokyklos ir pats savamoksliškai išmoko filmuoti bei kurti animaciją. Pirmuosius filmukus pradėjo kurti sulaukęs vos devynerių, pats konstruodamas dekoracijas lėlėms ir jas apšviesdamas žibintuvėliais.

Vėliau paauglystėje jis pradėjo eksperimentuoti su tikra kino kamera, kurią įsigijo būdamas 17-kos metų. Pirmuosius savo trumpametražius filmus būsimasis režisierius sukūrė dirbdamas telefonų kompanijoje, o paskui pradėjo mokytis reklamų ir video klipų kūrimo. Nuo pat vaikystės jaunąjį menininką domino fantastiniai filmai, kuriuose vaizdas, išorinis apipavidalinimas nemažiau svarbūs nei filmo turinys.

1974 metais, viename filmų festivalyje, Anensyje (Prancūzijoje), Jean-Pierre Jeunet susipažino su dizaineriu, komiksų knygelių autoriumi Marc Caro, kuris ilgainiui tapo jo partneriu kuriant animaciją ir kartu įgyvendinant bendras idėjas. Šį ilgalaikį bendradarbiavimą lėmė išskirtinis Caro talentas grafikos ir dizaino srityje, jo gabumai kuriant iliustracijas, plakatus, filmams reikalingas dekoracijas, kostiumus ir kaukes bei Jean-Pierre Jeunet pomėgis kurti filmuose tai, kas realiame gyvenime atrodo šiek tiek nukrypę nuo normos, kažkas neįprasto ir šiek tiek keisto.

Pats Marc Caro, viename interviu paklaustas apie bendradarbiavimą su Jean-Pierre Jeunet yra sakęs: „Jeunet mėgsta aktorių Charlie Chaplin, aš – Buster Keaton. Jeunet yra režisieriaus François Roland Truffaut gerbėjas, aš – Jacques Tati. Jam patinka šunys, man – katės. Bet mes turime vieną dalyką, kuris mus abu vienija – tai noras kurti. Tai yra aukščiau už visus kitus troškimus, noras patiems kurti filmus, o ne kažkam kitam padėti tai daryti.“ ^[1].

Jean-Pierre Jeunet kartu su kolega Marc Caro sukūrė du trumpametražius filmukus L’évasion (The escape, 1978) ir Le manège(The carousel, 1979), pastarasis iš jų laimėjo Cezario apdovanojimą kaip geriausias trumpametražis filmukas.

Po to sekė daugiau kaip metus trukęs parengiamasis darbas naujam filmui, abu pradedantieji režisieriai kartu iki smulkmenų derino scenarijų, kostiumų ir dizaino klausimus, kol 1981 metais ekranuose pasirodė trečiasis jų bendras filmas Le bunker de la dernière rafale (The bunker of the last shots). Šis filmas buvo fantastinė istorija apie kylančią paranoją tarp kareivių, užstigusių požemyje. Šis darbas taip pat neliko nepastebėtas, Prancūzijoje pelnė keletą festivalinių prizų.

Po trijų darbų kartu su kolega Marc Caro, Jean- Pierre Jeunet sukūrė dvi istorijas savarankiškai Pas de repos pour Billy Brakko (No rest for Billy Braco,1984) ir Foutaises (Things I like, Things I don‘t like, 1989). Trumpametražis filmukas „Foutaises“ tapo vienu iš svarbių postūmių imtis pilno metražo filmo kūrimo kartu su kolega Marc Caro, nes šis solo Jean-Pierre Jeunet darbas sulaukė palankių įvertinimų ir atnešė jau antrąjį Cezario apdovanojimą jaunajam kūrėjui bei padėjo sukaupti pakankamai finansinių išteklių reikalingų naujo pilnametražio filmo kūrimui.

1991 metais dienos šviesą išvydo Jean-Pierre Jeunet ir Marc Caro juodoji komedija Delicetessen (Delicatessen) pasakojanti istoriją apie mėsininką, kuris žudo žmones norėdamas pamaitinti namo, kuriame įsikūrusi mėsinė, gyventojus. Šis filmas buvo gana palankiai įvertinatas kritikų, kurie filmą apibūdino kaip košmaro, pasakos, juodojo humoro, fantazijos ir romantikos mišinį. „Delicetessen“ pelnė 4 Cezario apdovanojimus įskaitant prizą už geriausią pradedančiąją režisūrą ir geriausią filmo scenarijų. Tokia sėkmė nustebino net pačius filmo kūrėjus, bet kartu įkvėpė imtis naujojo projekto, apie kurį buvo mąstoma jau labai seniai.

Kitu bendru dviejų draugų darbu tapo filmas La cite des enfants perdus(The City of Lost Children), kurio kūrybinis procesas truko beveik ketverius metus. Šis filmas – tai epinė futūristinė fantazija gausi dekoracijų, specialiųjų efektų ir dar keistesnių filmo personažų. Pagrindinė filmo ašis sukasi apie filmo herojų mokslininką Kranką, kuris kankinamas nemigos, pagrobia keletą vaikų norėdamas pavogti jų sapnus, tačiau paslėpti ir izoliuoti nuo išorinio pasaulio vaikai sapnuoja vien košmarus.

Nors filmas buvo tinkamas žiūrėti ir vaikams, kai kurie jį apibūdino kaip „žiaurų“, į tai filmo autoriai atsakė, jog “filmas nežiauresnis nei Pinokis ar Bembis”.

Šių dviejų filmų sėkmė paskatino pradedančiuosius režisierius išvykti į Holivudą ir laikinai ten apsigyventi, nes Jean- Pierre Jeunet gavo pasiūlymą režisuoti ketvirtąją filmo apie Svetimą dalį Alien: Resurrection. Caro Jean-Pierre Jeunet į Ameriką atlydėjo tik kaip kostiumų ir bendro filmo dizaino klausimų patarėjas, vėliau Caro atsiskyrė nuo Jeunet ir pradėjo solo karjerą iliustracijų ir kompiuterinės grafikos srityje. Nors naujasis Jeunet darbas kuriant „Alien: Resurrection“ buvo įvertintas gana kritiškai, tačiau Jean-Pierre Jeunet pasisėmė naujos patirties ir grįžo į Prancūziją pasirengęs sukurti naują filmą jau savarankiškai.

Tai, kad abiejų ilgamečių kompanionų keliai išsiskyrė buvo pakankamai natūralus dalykas, nes ir iki tol dirbdami poroje tiek Caro, tiek Jeunet pasiskirstydavo darbus: Jeunet daugiau dirbo su aktoriais, o Caro didžiausią dėmesį skyrė filmo grafiniams elementams, nors jiedu visada kartu derindavo detales dėl scenarijaus ir kitų svarbių filmo aspektų.

2000 metais, po dviejų sėkmingų darbų su Marc Caro ir vieno bendradarbiavimo projekto su amerikiečiais, Jeunet padedamas Guillaume Laurant parašė naują istoriją filmui, kurioje panaudojo daug skirtingų detalių, kurias jau buvo užsirašęs iš anksčiau, visas kilusias mintis ir idėjas pasižymėdamas užrašų knygelėje, taip pat filme naujas formas įgavo perdarytos idėjos iš ankstesnio jo sukurto trumpametražio filmuko „Foutaises”. Įdomu ir tai, kad didžiają dalį filmo Jeunet nufilmavo Paryžiaus rajone, kur ir pats gyveno – Monmartre. Taip dienos šviesą išvydo „Le Fabuleux destin d'Amélie Poulain”, Lietuvoje žinomas kaip „ Amelija iš Monmartro”, kuris Prancūzijoje tapo vienu didžiausiu hitu per visą šalies istoriją.

Šiame filme vaidinusi prancūzų aktorė Audrey Tautou pasauliui buvo parodyta kaip iš prigimties švelni, miela mergaičiukė, kurianti kitų žmonių laimę mažomis mielomis smulkmenomis. Kritikų filmas „Amelija iš Monmartro“ buvo apibūdintas kaip daug lengvesnis ir labiau romantiškas kūrinys nei iki šiol kurti Jean-Pierre Jeunet darbai, manoma, kad tai daugiausiai nulėmė tik labai minimalus jo bendradarbio Marc Caro dalyvavimas šio filmo kūrybiniame procese. Nepaisant to, šis filmas sulaukė kritikų pagyrų ir komercinės sėkmės pasauliniu mastu bei laimėjo net 4 Cezario apdovanojimus. Režisierius Jean-Pierre Jeunet už šį filmą taip pat gavo European Film Awards apdovanojimą kaip geriausias režisierius. 2002 metais šis filmas buvo nominuotas ir „Oskarui“.

2004 metais pasirodė naujas Jean-Pierre Jeunet darbas – „Ilgos sužadėtuvės“. Šiame filme taip pat vaidino ankstesnio filmo žvaigždė Audrey Tautou. Filmas buvo pastatytas remiantis rašytojo Sebastien Japrisot romanu ir praturtintas Jeunet vizitine kortele tapusiu surrealizmu bei poetiniais elementais. Filmas pasakoja apie jauną moterį Matildą, kuri po II –ojo pasaulinio karo ieško savo sužadėtinio.

2007 metais Jeunet buvo pradėjęs režisuoti rašytojo Yann Martel romaną Life of Pi, bet dėl finansinių priežasčių iš režisieriaus pareigų pasitraukė. 2009 metų rugsėjo 15 dieną „Toronto filmų festivalyje“ pristatytas naujausias režisieriaus darbas – filmas Micmacs à tire-larigot. Šis filmas – tai satyra apie pasaulinę ginklų prekybą. Jeunet taip pat režisuoja nemažai reklaminių klipų, tarp jų vienas naujausių filmui apie Coco Chanel Chanel N° 5 reklama su jo mėgstamiausia prancūzų aktore Audrey Tautou.

• Jeunet filmuose paprastai vaidina nestandartinių veido bruožų aktoriai.

• Pagrindiniai filmų personažai dažnai būna našlaičiai arba netekę bent vieno iš tėvų.

• Dažniausiai filmo siužeto pagrindinė linija yra romantinė istorija tarp dviejų savarankiškus požiūrius turinčių personažų (kaip Nino ir Amelija iš filmo „Amelija iš Monmartro”, Matilda ir Manekas iš filmo „Ilgos sužadėtuvės“ bei kitų).

• Visuose filmuose vaidina aktorius Dominique Pinon bei labai dažnai filmuose vaidmenis atlieka aktoriai Jean-Claude Dreyfus, Ticky Holgado ir Rufus.

• Jeunet filmuose naudojamas labai platus spalvų spektras padedantis kurti siurrealistinę, fantastinę aplinką.

• Režisieriaus filmams taip pat būdingas išdaigiškas, netikėtas humoro panaudojimas.

• Filmų personažai dažnai vaizduojami kiek neurotiškai, jiems būdingas ritualinis elgesys ir magiškas mąstymo būdas.

Nors dauguma režisieriaus filmų yra pelnę nemažai apdovanojimų bei sulaukia palankių kino kritikų vertinimų, kai kurie mokslininkai, tyrinėjantys filmų režisūrą, į Jean –Pierre Jeunet žiūri pakankamai įtariai, kartais netgi kiek iš aukšto.

Pasak Jeunet kūrybą tyrinėjusios Elisabeth Ezros, labiausiai režisieriaus filmai yra kritikuojami dėl pernelyg stiprios reklaminės estetikos įtakos bei per didelio sentimentalumo. Kai kurie jų taip pat priekaištauja režisieriui dėl per didelio jo filmų teatralumo ir dėl to, kad režisierius yra nepakankamai spontaniškas. Daugumai užkliūva ir tai, jog Jeunet filmuose per daug lygumo, lengvumo ir glotnumo.

Anot Elisabeth Ezros, tai, kad režisierius gausiai naudoja skaitmenines naująsias technologijas bei kompiuterinę grafiką yra pasekmė besikeičiančio pasaulio, tam, kad būtum inovatyvus nebeužtenka tik žengti pirmyn realybės dimensijose, bet svarbu tyrinėti ir tai, kas slepiasi po materialiuoju pasauliu – būtent šias dvi erdves realaus ir virtualaus pasaulio atsiminimus, istoriją bei troškimus ir perteikia režisierius Jean-Pierre Jeunet su kiekvienu savo nauju filmu.

Tai, kad režisieriaus darbai sulaukia didelio žiūrovų dėmesio ir palankumo kartu yra ir Jeneut Achilo kulnas – būtent jo populiarumas neretai verčia mokslininkus į šį kūrėją žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu. Kadangi Jeunet daug dėmesio skiria kiekvienai detalei, kuri būna suplanuota minutės tikslumu, kartais kritikai jį puola ir dėl to, kad šis filmo formą iškelia aukščiau turinio.

Tačiau būtent vaizdinei estetikai skiriamą didelį dėmesį, kino tyrinėtoja Elisabeth Ezra priskiria prie įdomiųjų režisieriaus Jeunet filmų elementų. Ji teigia, kad Jeunet darbai suteikia puikią galimybę mėgautis paviršiniu vaizdu, kuris ne tik gražus, bet ir gebantis perteikti informaciją, užkoduojantis tam tikrus kultūrinius pamąstymus. Ezra taip pat pastebi, kad režisieriaus išsilavinimas reklamos ir video klipų srityje turi įtakos ir jo filmų kūrimui –čia labai svarbus vaidmuo tenka žiūrėjimo estetikai (gali būti, kad būtent regos jautrumas aplinkai ir paskatino būsimąjį režisierių pasukti į reklamos ir muzikinių video klipų kūrimą).

Tai, kad režisierius Jeunet kuria fantastinius filmus taip pat kiek glumina prancūzų kino kritikus, nes ilgą laiką buvo įprasta, jog tokio žanro kūrėjai daugiausiai yra kilę iš Didžiosios Britanijos ar Jungtinių Amerikos valstijų. Net pats režisierius viename interviu yra sakęs, jog „ Prancūzijoje žmonės labiau mėgsta rimtus, dramatinius, realistiškus filmus, o man patinka žaisti su viskuo: garsu, kostiumais, kamera.“ ^[2].

• Ezra, Elisabeth, Contemporary Film Directors. Jean-Pierre Jeunet, 2008
• Lanzoni, Remi Fournier, French Cinema: from its beginnings to the present, 2005, p. 365–376.
• Vanderschelden, Isabelle, Le Fabuleux destin d’Amélie Poulain (Jean Pierre Jeunet, 2001), 2007, p. 47-59.
• Jeunet Jean Pierre Jeunet filmografija (angl.wikipedia)
• Trumpa režisieriaus biografija imdb (internetinėjė filmų duomenų bazėje)
• Oficialus režisieriaus tinklalapis Archyvuota kopija 2005-12-11 iš Wayback Machine projekto.
• Interviu su Jean-Pierre Jeunet apie jo kuriamus filmus "Greencine" Archyvuota kopija 2012-10-04 iš Wayback Machine projekto.