Frydrichas Vilhelmas III

 

 

Gimė Potsdame 1770 m., buvo vyriausias Frydricho Vilhelmo II ir jo antrosios žmonos Heseno-Darmštato princesės Friderikės-Luizės sūnus. Turėjo tris brolius ir tris seseris, iš kurių viena mirė kūdikystėje. Gavo Prūsijos princui priderantį karinį išsilavinimą. 1786 m. po tėvo karūnavimo tapo oficialiu sosto įpėdiniu. 1784 m. gavo leitenanto, 1790 m. pulkininko laipsnį, dalyvavo kampanijose prieš Prancūziją 1792-94 m.

1793 m. gruodžio 24 d. vedė legendomis apipintą Meklenburgo hercogaitę Luizę, su kuria per trylika santuokos metų susilaukė dešimties vaikų, tarp jų – būsimųjų valdovų Frydricho Vilhelmo ir Vilhelmo Frydricho Ludvigo. Luizė buvo mėgiama Prūsijos liaudies, o tai didino ir Hohencolernų dinastijos populiarumą. Luizei 1810 m. mirus, antrąsyk vedė tik 1825 m. Santuoka su antrąja žmona, Lignico kunigaikštiene Auguste, buvo bevaikė.

 

Frydrichas Vilhelmas III paveldėjo prasiskolinusią Prūsijos valstybę iš tėvo Frydricho Vilhelmo II. Po tėvo mirties užėmęs sostą įvykdė nedideles reformas (sumažino dvaro išlaidas, atleido labiausiai nekenčiamus tėvo patarėjus).

Jo valdymo pradžia sutapo su Prancūzijos dominavimo, valdant Napoleonui, Europoje laikotarpiu. Valdymo pradžioje laikėsi tėvo 1795 m. sudarytos Bazelio taikos sutarties ir proprancūziškos orientacijos, stengėsi neįsitraukti į Trečiąją koaliciją. 1803 m. dalijant Šventosios Romos imperijos bažnytines teritorijas Napoleonui lojalioms vokiečių valstybėms, Prūsijos teritorija padidėjo maždaug 10 000 km². Napoleonui pasiskelbus imperatoriumi ir pradėjus elgtis Šventojoje Romos imperijoje kaip šeimininkui, 1805 m. Prūsija įsijungė į III antiprancūziškąją koaliciją, tačiau sureagavo per vėlai: po Napoleono sėkmės Austerlico mūšyje Prūsijos pirmasis ministras grafas Heinrichas Kurtas von Haugwitzas, vykęs pas Napoleoną su ultimatumu, turėjo pasveikinti jį su pergale. Užglaistant neįsibegėjusį konfliktą, 1805 m. gruodžio 12 d. buvo pasirašyta Schönbrunno sutartis, pagal kurią kai kurios Prūsijos teritorijos pietų Vokietijoje buvo išmainytos į jai atitekusį Hanoverį.

 

Paskui Napoleonas pats išprovokavo susidūrimą su Prūsija, Hanoverį pasiūlydamas grąžinti britams ir taip laužydamas Schönbrunno sutartį. Napoleonui įkūrus Reino konfederaciją 1806 m. rugsėjį Prūsija sudarė IV antiprancūzišką koaliciją, į kurią dar įtraukė Saksoniją bei Rusiją. Frydrichas Vilhelmas III 1806 m. spalio 9 d. paskelbė Napoleonui karą, savo jėgomis manydamas sustabdyti prancūzų veržimąsi, tačiau jau spalio 14 d. Jenos ir Aueršteto mūšiuose prancūzai sutriuškino Prūsijos kariuomenę^[2] ir spalio 27 d. įžengė į Berlyną. Prūsijos karalius po Jenos mūšio kartu su visu karališkuoju dvaru, vyriausybe ir dalimi Prūsijos armijos buvo priverstas bėgti į Rusijos armijos ginamus Rytprūsius. Nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. Frydrichas Vilhelmas III kartu su karališkuoju dvaru gyveno Klaipėdoje, vėliau persikėlė į Karaliaučių.

Okupavusi Prūsiją, Napoleono armija patraukė į Lenkiją, iš kur išstūmė rusų pajėgas. Tuomet siekdamas galutinai palaužti Prūsiją, Napoleonas žygiavo į Rytprūsius. Kruviname mūšyje prie Prūsų Yluvos 1807 m. vasario 7 d.–8 d. Prancūzijos armija buvo atakuota Rusijos kariuomenės. Visgi birželio 14 d. Frydlando mūšyje Rusijos pajėgos buvo sumuštos. Tai atvedė į Tilžės taikos pasirašymą liepos 7 d. tarp Napoleono I ir Aleksandro I, prie kurios po dviejų dienų buvo priverstas prisidėti ir Frydrichas Vilhelmas III. Per taikos derybas Prūsijos valstybės likučiai į rytus nuo Elbės buvo išsaugoti tik Aleksandro I įsikišimo dėka, tačiau Prūsija faktiškai tapo satelitine Napoleono valstybe ir turėjo atsisakyti didelių teritorijų. Be to, atskira 1808 m. rugsėjo 8 d. Paryžiaus sutartimi buvo nustatytos kitos sąlygos: Prūsija turėjo sumokėti 140 mln. frankų kontribuciją, o jos karinės pajėgos dešimčiai metų buvo apribotos iki 42 tūkst. karių. Prūsija taip pat turėjo prisidėti prie Britanijos blokados.

Nors pralaimėjęs karą karalius paliko valstybę savo likimui Prūsijos ministrų grupė (August von Gneisenau, Karl August von Hardenberg, Gerhard von Scharnhorst, vom Stein) padedant ir raginant karalienei atliko tam tikras socialines, administracines ir karines reformas. Reformų eiga sulėtėjo po karalienės mirties 1810 m. Tais pačiais metai, spalio 30 d., Frydrichas Vilhelmas visoje šalyje panaikino vienuolynus.

1812 m. žygiuodamas į Rusiją, Napoleonas privertė Prūsiją ir Austriją sudaryti sąjungos sutartis. Prūsija į Rusijos operaciją turėjo pasiųsti 20,8 tūkst. vyrų, vadovaujamų gen. Yorcko von Wartenbergo. Prancūzams traukiantis iš Rusijos, buvę Prūsijos pareigūnai, atsidūrę Aleksandro I tarnyboje (Carlas von Clausewitzas ir baronas Steinas) Tauragėje pradėjo derybas su gen. Yorcku, kurios baigėsi 1812 m. gruodžio 30 d. tarp jo ir Rusijos generolo Dibičio pasirašyta Tauragės konvencija. Pagal ją gen. Yorcko kariuomenė nutarė likti neutrali ir netrukdyti rusams žygiuoti per Prūsijos karaliaus valdas Rytprūsiuose. Rusijos pajėgomis įžengus į Rytprūsius, baronas Steinas buvo paskirtas laikinuoju Rytų ir Vakarų Prūsijos administratoriumi. Jis sušaukė vietinį luomų susirinkimą, kuris 1813 m. vasario 5 d. aktu sukūrė atsarginių rezervo kariuomenę (vok. Landwehr). Nors 1813 m. sausio 19 d. Frydrichas Wilhelmas III, nesiryždamas persiorientuoti prorusiška kryptimi, formaliai atmėtė Tauragės konvenciją, vasario 26 d. jis, įtikintas grafo Hardenbergo, pats pasirašė Kališo sutartį. Pagal ją Rusija sutiko, kad būtų atkurta Prūsijos valstybė, prijungiant prie jos ir Saksoniją, už tai Prūsija turėjo įeiti į sąjungą su Rusija ir pripažinti jai Lenkiją.

Tai reiškė Prūsijos įsitraukimą į VI antiprancūzišką koaliciją. Prūsijos kariuomenė turėjo svarbią reikšmę 1813 m. ir 1814 m. mūšiuose (įskaitant Leipcigo mūšį). Po Vaterlo pergalės prancūziško faktoriaus pavojus buvo eliminuotas. Vienos kongrese Prūsija atgavo Poznanės provinciją, Altmarko, Magdeburgo, Halberštato, Noišatelio, Klevės, Markos, Mindeno-Ravensburgo teritorijas Pareinėje ir Vestfalijoje. Taip pat ji gavo 2/5 Saksonijos, iš kurios, prijungus kitas prūsų teritorijas, buvo suformuota Saksonijos provincija.

Kritinė Prūsijos valstybės padėtis per Napoleono karus privertė Frydrichą Vilhelmą III sutikti su Prūsijos reformatorių grafo Karlo Augusto von Hardenbergo, barono Heinricho von Steino ir kitų pasiūlytais Prūsijos vidaus pertvarkymais. Vadinamosios Šteino ir Hardenbergo reformos, kurių svarbiausias tikslas buvo sukurti Napoleono iššūkiui pajėgią pasipriešinti Prūsijos kariuomenę, prasidėjo Klaipėdoje karaliui 1807 m. spalio 9 d. pasirašius valstiečių išlaisvinimo ediktą. Reformų keliu buvo žengta tiek toli, kad 1813 m. Frydrichas Vilhelmas III netgi pažadėjo parengti Prūsijos konstituciją. Tačiau po karo šio pažado atsižadėjo, atsisukdamas prieš tolesnį reformų vykdymą. Nors po Vienos kongreso Hardenbergui, Humboldtui ir kitiems reformatoriams buvo patikėta parengti Prūsijos konstituciją, kurioje būtų numatytas parlamentas, galiausiai liberalios konstitucijos projektas nebuvo priimtas.

Po Vienos kongreso Frydrichas Vilhelmas III prisidėjo prie 1815 m. lapkričio 20 d. tarp Jungtinės Karalystės, Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sudarytos Keturšalės sąjungos, kuri buvo nukreipta prieš galimas ateities revoliucijas Prancūzijoje, tačiau iš tikro funkcionavo kaip reakcingas veiksnys visoje Europoje daugiau kaip tris dešimtmečius.

1817 m., švenčiant 300 m. Martino Liuterio tezių paskelbimo jubiliejų Frydrichas Vilhelmas paskelbė siekį suvienyti savo valstybės liuteronų ir kalvinistų (reformatų) bažnyčias. Šiam tikslui jis skyrė visą savo energiją vėlyvuoju savo valdymo laikotarpiu. Iš pradžių ši idėja sutiko palaikymą, ypač Vakaruose, tačiau vėliau, kai 1822 m. Frydrichas Vilhelmas pabandė suvienyti ne tik bažnyčių administraciją, bet ir liturgiją, dalis liuteronų pasipriešino ir atskilo nuo vieningosios bažnyčios, daugelis jų vėliau emigravo į Australiją ir JAV.^[3]

• Stamm-Kuhlmann, Thomas, König in Preußens großer Zeit. Friedrich Wilhelm III., der Melancholiker auf dem Thron, Berlin: Siedler 1992.
• Gersdorff, Dagmar von, Königin Luise und Friedrich Wilhelm III. Eine Liebe in Preußen, Reinbek: Rowohlt 2001. ISBN 3-499-22615-4
• Claudia von Gélieu und Christian von Gélieu: Die Erzieherin von Königin Luise. Salomé de Gélieu, Regensburg 2007, ISBN 978-3-7917-2043-2