Girolamo Savonarola

Džirolamas Savonarola gimė Feraroje. Nuo mažens savo senelio, žymaus gydytojo, šeimoje buvo auklėjimas humanizmo dvasia. Anksti pasireiškęs polinkis į asketizmą, domėjimasis viduramžių scholastine filosofija ir pagaliau nelaiminga meilė paskatino jį pabėgti iš namų į Boloniją ir įstoti į dominikonų vienuolyną. Tuo metu jis jau buvo parašęs knygą „Apie panieką pasauliui“. Vienuolyne Savonarola griežtai apribojo savo poreikius, atsisakė pinigų, kovojo prieš bet kokią prabangą. Kaip gabų pamokslininką, jį siuntinėjo pamokslauti į įvairius miestus.

Pagaliau jis apsistojo Florencijoje San Marco vienuolyne. Čia jo pamokslai turėjo nepaprastą pasisekimą. Juose jis smerkė dvasininkų ir turtuolių nedorovingumą, simpatizavo paprastiems žmonėms, pasisakė už demokratines valdymo formas, ragino bažnyčią atsisakyti turtų ir kėlė mintį apie esminį jos atnaujinimą, t. y. reformavimą. Išrinktas vienuolyno vyresniuoju, jis demokratizavo vienuolyno gyvenimą, privertė vienuolius dirbti. Florencijos pasaulietinė ir dvasinė valdžia ne kartą jam buvo uždraudusi pamokslauti, įsakiusi palikti Florenciją, o popiežius kvietė pasiaiškinti, tačiau Dž. Savonarola, remiamas savo klausytojų, nepaklusdavo. Popiežius, siekdamas patraukti jį į savo pusę, ne kartą siūlė jam Florencijoje arkivyskupo titulą, kardinolo kepuraitę, tačiau Dž. Savonarola nesutiko nutraukti savo kritinės veiklos.

Žlugus Medičių diktatūrai, Dž. Savonarola tapo faktiniu Florencijos valdovu. Savo politinėmis pažiūromis būdamas respublikonas, jis įgyvendino kai kurias demokratinio pobūdžio politines ir ekonomines reformas. Jas palaikė varguomenė, tačiau joms priešinosi aristokratija. Socialinius pertvarkymus lydėjo dvasinio asketizmo formos: visi piliečiai buvo verčiami eiti į bažnyčią, gatvėse vietoje dainų skambėjo psalmės, viešai buvo deginamos pasaulietinio turinio knygos, muzikos instrumentai, meno kūriniai. Florencija tapo panaši į didžiulį vienuolyną. Popiežius kvietė Dž. Savonarola į Romą pasiaiškinti dėl savo veiklos, ne kartą įsakė jam atvykti iš Florencijos, tačiau jis nepaklusdavo. Buvo mėginama net nužudyti jį.

Pagaliau 1497 m. Dž. Savonarola buvo atskirtas nuo bažnyčios. Tačiau jis nepripažino to atskyrimo ir reikalavo sušaukti visuotinį bažnyčios susirinkimą ir nušalinti popiežių. Tuo reikalu jis „Laišku valdovams“ kreipėsi į Prancūzijos karalių Karolį VII. Bet laiškas pateko į popiežiaus rankas. Pirmiausia jo priešai mėgino surengti jam vadinamąjį dievo teismą – išmėginimą ugnimi (Dž. Savonarola turėjo pereiti per laužus ir tuo įrodyti savo mokymo ir veiklos teisingumą), – bet teismas neįvyko, Dž. Savonarola buvo inkvizicijos suimtas ir po mėnesio žiaurių kankinimų pakartas, o kūnas sudegintas.

• Dž Savonarolos kūrybinį palikimą sudaro karnavalinių dainų formos eilėraščiai, poemos „Pasaulio žuvimas“ (1475 m.);
• Pamokslai teologijos, bažnyčios reformavimo klausimais, teologiniai traktatai:

„Apie pranašysčių tiesą“, 1497 m;

„Kryžiaus triumfas“, 1497 m;

„Kristaus sužadėtinės verksmas“, 1497 m;

„Apie septynias šv. Bonaventūro dvasinio gyvenimo pakopas“, 1497 m;

• Politinis traktatas „Apie Florencijos miesto santvarką ir valdymą“, 1497 m;
• Keturi filosofiniai traktatai apie filosofiją, logiką, moralę ir mokslų skirstymą, kurie po mirties buvo paskelbti kaip vieningas veikalas – „Visos filosofijos, moralės, logikos, visų mokslų skirstymo ir naudingumo kompendiumas“ („Compendium totius philosophie …“), 1534 m.
• Per paskutinį gyvenimo mėnesį, būdamas kalėjime, Dž. Savonarola dar parašė garsiuosius apmąstymus apie penkiasdešimtąją ir trisdešimtąją psalmes („Pasigailėk manęs, Dieve“, „Tavim pasitikiu, Dieve“) bei „Krikščioniškojo gyvenimo vadovą“.

• „Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas“ (1984)