Chlodvigas

 

Salijų frankų šakos karaliaus Childeriko I ir tiuringų karaliaus dukters Bazinos sūnus. Po tėvo mirties 481 m. buvo išrinktas Salijų frankų karaliumi. Nepaisant jauno amžiaus sugebėjo įtikinti kitų frankų šakų vadus užpulti Šiaurės vakarų Galiją, kur po Vakarų Romos imperijos žlugimo laikėsi nepriklausoma vietininko Siagrijaus valda.

Salijų frankai gyveno į vakarus nuo Reino žemupio, o jų centras buvo Turnė. Chlodvigo sąjungininkas buvo Ragnacharas, kurio sostinė buvo Kamerichas (dab. Kambre Kambrai) pagal dabartinę Prancūzijos ir Belgijos sieną, teritorijos, vadinamoj Toksandrija. 485 m. frankai užpuolė Siagrijaus valdą, sumušė jo kariuomenę ir apiplėšė Suasoną. Chlodvigo valdos išsiplėtė iki Senos upės.

Tuo pat metu buvo užkariauta tungrų žemė su Reimsu. Visą karo grobį frankų kariai pasidalijo burtais lygiomis dalimis. Liko tik taurė, kurią Chlodvigas norėjo pasilikti sau. Tada vienas frankų karys nenorėjo sutikti su tuo ir taurę sudaužė. Chlodvigas nutylėjo, tačiau jau kitais metais (486 m.) per tradicinę kariuomenės apžiūrą 'gegužės laukuose' jis tą karį nužudė kirviu visų akivaizdoje. Šis įvykis istorijos veikaluose pateikiamas kaip klasikinis feodalinės valstybės tapsmo pavyzdys. Jis atsivertė į katalikybę, o ne į arijonų krikščionybę, įprastą tarp kitų germanų genčių, raginamas žmonos burgundės Klotildos, kuri jau buvo katalikė. Jis buvo pakrikštytas Reimso katedroje kaip dauguma būsimų Prancūzijos karalių. Tai buvo labai svarbus poelgis po to sekusiai Vakarų Europos ir Prancūzijos istorijai, nes Chlodvigas užėmė visą buvusią Galijos provinciją (maždaug visa dabartinė Prancūzijos teritorija), kuri tuomet buvo Europos reikalų centras. Jis laikomas Prancūzijos (jo valstybės valdos maždaug sutampa su Prancūzijos teritorija jo mirties metu) ir Merovingų dinastijos, kuri valdė frankus atėjusius du šimtmečius, įkūrėju.

 

481 m., pakeitęs tėvą Childeriką, Chlodvigas tapo karaliumi. Jo valdoma teritorija apėmė sritį į vakarus nuo žemutinio Reino, taip vadinamąją Toksandriją. 486 m. sumušė Siagrijų (Syagrius), paskutinį romėnų vietininką Galijoje, valdžiusį maždaug dabartinės Aukštutinės Prancūzijos teritorijoje. Ši pergalė leido Chlodvigui išplėsti savo teritoriją į pietus, iki dabartinio Luaros departamento. Po to jis sudarė sąjungą su ostrogotais, kai atidavė į žmonas savo seserį Audofledą jų karaliui Teodorikui Didžiajam. 491 m. sumušė rytinius kaimynus tiuringus, o dar po penkerių metų su kitų frankų karaliukų pagalba Tolbiako mūšyje nugalėjo alemanus. Po šio mūšio Chlodvigas atsivertė į katalikų tikėjimą. Tuo jis išsiskyrė iš kitų tuometinių germanų valdovų, pasirinkusių arijonų tikėjimą.

Po Vouillé mūšio 507 m. Chlodvigas išstūmė vizigotus į Ispaniją ir prisijungė didžiąją Akvitanijos dalį. Tada savo karalystės sostinę perkėlė į Paryžių, kur ir buvo palaidotas po mirties 511 m.