Bosnijos ir Hercegovinos istorija

Pagrindinis straipsnis – Ilyrija.

Dabartinė Bosnija ir Hercegovina buvo apgyvendinta dar nuo neolito laikų. Ankstyvajame bronzos amžiuje neolito gyventojus pakeitė karingesnės indoeuropiečių gentys, žinomos kaip ilyrai: deurai, desiatai, amantinai ir kt. Todėl Bosnijos ir Hercegovinos teritorija sudarė dalį istorinės Ilyrijos. Keltų migracija IV–III a. pr. m. e. išstūmė daugelį ilyrų genčių iš jų gyventų teritorijų, tačiau dalis jų liko ir susimaišė su keltų gentimis.^[1] Todėl regione susiformavo trakizuotos ilyrų gentys, tokios kaip skordiskai.

Antikoje dabartinė Bosnija ir Hercegovina buvo svarbi tranzitinė šalis tarp Adrijos jūros ir Dunojaus baseino, todėl čia gyvavo keletas prekybinių miestų. Konfliktas tarp ilyrų ir romėnų prasidėjo 229 m. pr. m. e., tačiau Romai nepavyko aneksuoti viso kalnuoto regiono iki 9 m. e. m. Užkariavus romėnams, teritorija priklausė Ilyriko, vėliau Dalmatijos provincijoms. Tik šiaurinės lygumos palei Savos upę buvo valdomos kaip Panonija. Romėniškuoju laikotarpiu lotyniškai kalbantys kolonistai kėlėsi iš visos Romos imperijos ir kūrėsi šalia ilyrų. Romos kariai buvo skatinami apsigyventi čia po karinės tarnybos.

Krikščionybė regione pasirodė ir ėmė plisti I a. pabaigoje. 337 ir 395 m. padalinus imperiją, Dalmatija ir Panonija buvo priskirtos Vakarų Romos imperijai, Panonijos diecezijai. 455 m. regioną užkariavo ostgotai, vėliau alanai ir hunai.

Pagrindiniai straipsniai – Bosnijos banatas ir Bosnijos karalystė.

Po slavų įsikūrimo VI-VII a. Bosnijoje susiformavo smulkūs slavų gentiniai susivienijimai sklavinijos, kuriuos Bizantija nominaliai laikė savo teritorijomis. Per viduramžius dab. Bosnijos ir Hercegovinos teritorija buvo nevieninga ir vystėsi atskirai, formavosi atskiri istoriniai regionai:

• Hercegovinos teritorijoje buvo tokios kunigaikštystės, kaip Zahumljė, Paganija ir Travunija;
• Rytinis Bosnijos pakraštys (Podrinjė) sudarė dalį Serbijos kunigaikštystės;
• Šiaurinėje lygumų Bosnijoje palei Savos upę susiformavo Solis ir kitos kunigaikštystės;
• Vakarinę teritoriją į vakarus nuo Vrbaso upės (Krajiną) valdė Pajūrio Kroatijos karalystė;

Tikroji Bosnija, kuri koncentravosi Bosnos upės slėnyje, tarp Vrbaso ir Drinos upių, egzistavo kaip atskira sklavinija. Vėlesniais laikais Bosnijos teritorija buvo įtakojama dviejų tuometinių regioninių galybių - Serbijos rytuose ir Kroatijos vakaruose. IX-X a. I pusėje čia viešpatavo Kroatija. Nuo X a. vidurio Bosnijoje augo Serbijos įtaka, kurią netrukus pakeitė Bizantijos imperija. Tai leido Bosnijai vėl sugrįžti į Kroatijos glėbį. XI a. Bosnijoje įsigalėjo serbiška Duklia, kuriai valdant apie 1082 m. Bosnija vėl buvo atskirta kaip atskira feodalinė valda.

Nuo tada Bosnija palengva tolo nuo serbiškosios įtakos ir buvo įtraukta į Vengrijos karalystės politinę orbitą. XII a. Bosniją savo valda laikė Vengrijos karaliai, o 1154 m. čia įkurtas Bosnijos banatas. Šalis, atsidūrusi tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės įtakų, galiausiai rinkosi Vakarų krikščioniškąjį pasaulį. Tačiau joje įtakinga buvo ir vietinė krikščionybės atmaina Bosnijos bažnyčia, kuri buvo laikoma erezija. Tai lėmė keletą religinių karų ir kryžiaus žygių Bosnijoje.

XIII a. Bosnijos banai sėkmingai dalyvavo tarptautinėje politikoje, laviruodami tarp Vengrijos, Kroatijos ir Serbijos karalystės interesų. XIV a.I pusėje jie sėkmingai išplėtė savo valdas: paėmė Zahulmję, Paganiją ir Dalmatiją, taip gaudami priėjimą prie jūros, vėliau užėmė Travuniją ir Podrinję. Banas Tvrtko tapo žymiausiu Bosnijos valdovu, o jo laikais jau visiškai nepriklausomas banatas buvo pakeltas ir tapo Bosnijos karalyste.

•  
  IX a. pradžia
•  
  845
•  
  925
•  
  931
•  
  960
•  
  1070
•  
  1102
•  
  1180
•  
  1301
•  
  1325
•  
  1358
•  
  1390
•  
  1463
•  
  1482

1990–1991 m. įvykiai Slovėnijoje ir Kroatijoje (nepriklausomybės paskelbimas ir pilietinis karas) betarpiškai paveikė ir kitas Jugoslavijos respublikas. Etniniu požiūriu Bosnijos situacija buvo sudėtingiausia. Prieš 1992 m. prasidėjusį pilietinį karą čia gyveno 4,5 mln. žmonių. Bosniai-musulmonai, serbai ir kroatai buvo pasiskirstę kaip 4:3:2.

Iki 80-ųjų pabaigos Bosnija buvo politiškai konservatyvi respublika. Tačiau nauja politikų kartą po 1989 m. ir pilietinis karas Jugoslavijoje paveikė ir Bosniją. Bosniams-musulmonams siekiant kurti savo valstybę iškilo grėsmė ilgai išlaikytam balansui tarp pagrindinių etninių grupių. Tačiau pirmame svarstymų apie Jugoslavijos ateitį etape Bosnijos vadovybė išliko pasyvi ir iš principo palaikė šiek tiek labiau decentralizuotos federacijos idėją.

Padėtis aiškiai pradėjo aštrėti, kai Bosnijos vadovybė nutarė pasekti šiaurinių kaimynių pavyzdžiu ir skelbti referendumą dėl šalies nepriklausomybės. Pagrindinių Bosnijos etninių grupių aspiracijos dėl Bosnijos ateities gerokai skyrėsi. Nepriklausomybei vasario 27 d. referendume pritarė tik musulmonai ir kroatai. Serbai referendumą boikotavo ir už nepriklausomybę pasisakė tik 62 % rinkėjų.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Bosnijos karas.

Nekreipdama dėmesio į serbų protestus Bosnija 1992 m. kovo mėnesį pasiskelbė nepriklausoma. Netrukus po to, kai JAV ir Europos Sąjunga 1992 balandžio 6 ir 7 d. pripažino Bosniją, Jugoslavijos armija pradėjo karą serbų pusėje. Jau 1992 m. sausio 9 d. serbus atstovaujanti asamblėja paskelbė autonominę Bosnijos ir Hercegovinos Liaudies Respubliką ir pareiškė, kad Bosnijos prezidentas neatstovauja jų tarptautinėje arenoje. 1992 birželio 3 d. sekė Kroatų Valstybės Herceg-Bosna paskelbimas, kuriuo vakarinė Hercegovina buvo faktiškai nuo Bosnijos ir Hercegovinos atskirta ir prijungta prie Kroatijos. Tai reiškė visišką Bosnijos ir Hercegovinos respublikos dezintegraciją į tris dalis. 1992 m. kovo 27 d. paskelbiama Serbų Respublika Bosnija ir Hercegovina. Kiekviena iš dalių stengėsi įsitvirtinti savo teritorijoje, dėl ko kurį laiką vyko visų kova prieš visus, vėliau kroatų ir serbų prieš musulmonus, dar vėliau kroatų ir musulmonų prieš serbus. 1994 m. kovo 2 d. kroatai ir bosniai sudarė federacijos sutartį. Savo valdžią dalinės respublikos legitimuoti stengėsi ne tik oficialiais dokumentais bei sutartimis. Plačiai naudotas „argumentas“ buvo etniniai valymai. Serbų pusė dažniausiai kaltinta, kad etninius valymus, civilių žudymus, vergų darbą naudojo organizuočiausiai.

Etninius valymus tam tikra prasme skatino ir tai, kad pirmieji taikos planai rėmėsi faktine situacija, o ne prieškarinį etninį pasiskirstymą. Taip būtų galima vertinti 1993 m. gegužės mėn. paruoštą Vance-Owen planą, kuris numatė Bosnijos padalinimą į kantonus. Pagal šį planą serbams turėjo atitekti 52 % teritorijos, nors prieš karą jie tesudarė 31 % gyventojų.