Nothing Special   »   [go: up one dir, main page]

Bikinis (atolas)

(Nukreipta iš puslapio Bikinio atolas)

11°35′ š. pl. 165°23′ r. ilg. / 11.583°š. pl. 165.383°r. ilg. / 11.583; 165.383

Bikinio atolo branduolinių bandymų vieta
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta Maršalo Salų vėliava Maršalo salos
Tipas Kultūrinis
Kriterijus iv, vi
Pasaulio paveldo emblema Nuoroda (angl.) (pranc.): 1339
Regionas** Azija ir Ramusis vandenynas
Įrašymo istorija
Įrašas 2010  (34 sesija)
Bikinis (atolas) šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka: Bikinis (atolas)
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Bikinis (marš. Pikinni, angl. Bikini Atoll) – koralinis atolas Ramiajame vandenyne, Maršalo Salose, Raliko salų grandinės šiaurinėje dalyje.[1] Atolas yra 87 km į šiaurės vakarus nuo Ailinginaės atolo, 850 km nuo Madžūro.

Dabar Bikinio atolas naudojamas turistiniams tikslams – povandeniniam nardymui, žūklei. Dėl ilgalaikio žmonių nebuvimo, atolo lagūnoje įsiveisė daug gyvūnijos. Veikia nedidelis viešbutis su restoranu. Yra lėktuvų tūpimo takas. Gausu JAV ir Japonijos karinių laivų liekanų.

2010 m. Bikinio atolas kaip laukinės gamtos ir gaivališkos žmogaus veiklos rezultatas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.[2]

Geografija

redaguoti

Atolas yra netaisyklingos formos, 40 km ilgio (iš rytų į vakarus) iki 24 km pločio. Koralinis rifas vietomis pertrūkęs. Atolo žiedą sudaro 23 salelės[3], iš kurių didžiausios: Bikinis (2,90 km²), Enju (1,23 km²), Namas, Enidrikas ir Aerokodžlolas. Bendras sausumos plotas – 6,01 km². Lagūna užima 594,14 km². Paviršius iškyla 2,1 m virš jūros lygio. Auga kokospalmės, pandanai, duonmedžiai, bananai.

Istorija

redaguoti

Bikinio atolas buvo gyvenamas 3600 metų. Jo pavadinimas maršaliečių kalba reiškia „kokosų paviršius“[4]. Nuo šio atolo kilo aprangos tipo – bikinio – pavadinimas. 1529 m. atolą pasiekė pirmasis vakarietis – ispanas Alvaras de Saavedra. Jis atolą pavadino Buenos Jardines („puikieji sodai“). XVIII a. čia lankėsi britai, o 1816 ir 1817 m. – Oto fon Kocebaus ekspedicija. Keliautojas atolą pavadino laivo gamtininko Johann Friedrich von Eschscholtz garbei (Ečšoltco atolu). Čia steigėsi vokiečių kopros supirkimo punktas. II pasaulinio karo metais Bikinio atolas buvo atokiau nuo karo veiksmų, čia buvo tik nedidelis japonų žvalgybos bokštas.

1946 m. amerikiečiai Bikinio atolą pasirinko kaip karinių bandymų poligoną[5]. 167 atolo gyventojai buvo iškeldinti į skurdų Rongeriko atolą, vėliau į Kvadžaleiną, o galiausiai į Kilį. JAV okupantai Bikinyje pradėjo operaciją „Crossroads“, kurios metu atlikti du branduoliniai bandymai. Vėliau atolas tapo senų karinių laivų sąvartynu, čia vykdyti įvairūs ginkluotės bandymai. 1954 m. pradėta operacija „Castle“, kurios metu atlikti 6 termovandenilinių bombų bandymai. Įvyko daug didesnis sprogimas negu buvo planuota, dėl to radioaktyviosiomis dalelėmis užterštas ne tik visas Bikinio atolas, bet dalelių šleifas nusidriekė per Ailinginaės, Rongelapo ir Rongeriko atolus. Kiek mažiau paveikta Ratako salyno šiaurinė dalis. Nuo radiacijos nukentėjo šių atolų gyventojai bei japonų žvejybinio laivo Daigo Fukuryū Maru įgula. Apie slaptus amerikiečių bandymus sužinota visame pasaulyje. Amerikiečiai rengė slaptą projektą, kurio metu tiriama, kaip radiacija paveikia žmones. JAV buvo apkaltintos eksperimentavimu su žmonėmis. 1956 m. Bikinyje vykdyta operacija „Redwing“ (17 branduolinių bandymų), 1958 m. – „Hardtack I“.

1968 m. Bikinyje buvo išvalytas radioaktyvių sąnašų sluoksnis ir leista gyventojams grįžti. Amerikiečiai įsipareigojo atkurti augaliją ir įrengti namus. Tačiau dėl prasto susisiekimo darbai strigo, pastebėti aukšti radiacijos lygiai salos gyvūnijoje. 1972 m. ~100 grįžo į Bikinį, tačiau vėliau nustatytas smarkiai padidėjęs radioaktyvumas gyventojų organizmuose. Užfiksuoti rekordiškai dideli cezio-137 kiekiai. Žmonės patyrė radiacijos sukeltas ligas, naujagimiams pasireiškė apsigimimai. 1978 m. žmonės vėl iškelti į Kilio salą. Ten dėl mažos erdvės, gyventojų pertekliaus, blogo susisiekimo, maisto trūkumo gyvenimo sąlygos išlieka sudėtingos. XX a. pab. – XXI a. pr. atlikti tyrimai parodė, kad radiacija atole nėra didelė, tačiau vietinio maisto vartoti dar negalima. Į atolą norintys grįžti gyventojai reikalauja išvalyti dirvą, tačiau tas nėra daroma.

Šaltiniai

redaguoti
  1. „Bikini“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  2. „Bikini Atoll Nuclear Test Site“. UNESCO World Heritage Centre. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  3. Таблица 1.1. География Маршалловых Островов
  4. "Marshallese-English Dictionary-Place Name Index"
  5. Kiste, Robert C. (1974). The Bikinians : a study in forced migration