Apolinaras Likerauskas

Tai įvairiapusio, sudėtingo gyvenimo ir tragiško likimo asmenybė. Jo kultūrinė – muzikinė veikla buvo susijusi su Nepriklausomos Lietuvos įvairiomis kultūrinėmis, religinėmis ir politinėmis organizacijomis, todėl okupantai bolševikai jo ir jo gausios šeimos nepaliko ramybėje – visi buvo ištremti į Sibirą.

1907 m. iš Rusijos grįžęs į Lietuvą, A. Likerauskas apsigyveno Karkimuose (Biržų raj.). 1910 m. pradėjo lankyti Biržų pradžios mokyklą, o vėliau ir gimnaziją, dainavo moksleivių chore. Baigęs gimnaziją, 1914 m. grįžo į Karklinus. Čia įkūrė Ateitininkų organizaciją ir buvo jos pirmininkas. Įsteigė trijų klasių mokyklą ir vaikus mokė rašyti bei skaityti. Gretimame Geidžiūnų kaime suorganizavo jaunimo kursus, kuriuos lankė apie 50 klausytojų. 1916 m. apsigyvenęs Geidžiūnuose (Biržų raj.), iš koplyčios į mokyklą atsigabeno fisharmoniją ir vaikus mokė dainuoti.

1917–1920 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir vadovavo klierikų chorui, kurį išmokė sudėtingesnių J. S. Bacho, W. A. Mozarto, G. Palestrinos, G. Rossini, Česlovo Sasnausko ir Juozo Naujalio kūrinių. Chorui akompanuodavo J. Naujalis. 1921–1924 m. Kauno muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. Aleksandras Kačanauskas), 1925–1927 m. lankė O. Marini vadovaujamą operos klasę.

Valstybės teatre sukūrė keletą vaidmenų: Sargo Artūro Rubinšteino operoje „Demonas“, Don Bazilijo Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Kartu dėstė muziką Simono Daukanto ir „Saulės“ mokytojų seminarijose, dirbo Pavasarininkų sąjungos Centro valdyboje skyriaus vedėju. Rašė straipsnius į jaunimo laikraštį „Ateitis", važinėjo po Lietuvą, padėdamas organizuoti chorus, chorvedžių suvažiavimus ir dainų šventes.

1921–1925 m. vadovavo Kauno Karmelitų bažnyčios chorui, o 1924–1932 m. – Kauno studentų ateitininkų chorui (60 dalyvių). Choras atliko ir sudėtingesnių kūrinių, gastroliavo Estijoje ir Latvijoje. 1924 m. kartu su Karoliu Dineika suorganizavo jaunimo dainų ir sporto šventę Šiauliuose, kur A. Likerauskas dirigavo 1000 dalyvių jungtiniam chorui.

Prisidėjo prie 1924 m. 1-osios visos Lietuvos dainų šventės organizavimo – buvo Dainų dienos pirmasis vicepirmininkas ir „Pavasario“ jaunimo jungtinio choro dirigentas: dirigavo A. Kačanausko „Pavasarininkų himną“ ir dvi Juozo Naujalio dainas: „Jaunimo giesmę“ ir „Kur bėga Šešupė". 1925 m. dirigavo dzūkų jaunimo dainų šventėje Alytuje, o 1927 m. – pavasarininkų dainų šventėje Kaune – dalyvavo 3000 dainininkų jungtinis choras, kuriam dirigavo ir J. Naujalis, ir A. Kačanauskas.

1927 m. Kaune suorganizavo pradžios mokyklų mokytojų kursus; juose dalyvavo apie 200 mokytojų. Nuo 1927 m. rudens – Biržų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, ten įkūrė liaudies teatrą ir pastatė keletą veikalų, koncertavo kaip solistas. 1928 m. Biržuose suorganizavo mokytojų kursus, kuriuose dalyvavo apie 240 mokytojų.

Nuo 1928 m. rudens – Šiaulių mokytojų seminarijos muzikos mokytojas ir mišriojo choro vadovas. 1929 m. įsteigė savo vardo muzikos mokyklą ir turėjo nemaža mokinių. Dirigavo ir 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune.

1936 m. uždarius Šiaulių mokytojų seminariją, su muzikos mokykla persikėlė į Alytų, kur iki 1939 m. išvarė platų muzikinių darbų barą. Vadovavo Birutės antrojo ulonų pulko dūdų orkestrui, Šaulių būrio (vėliau miesto visuomenės) chorui. Orkestras koncertavo ne tik Alytuje ir jo apylinkėse, bet ir Kaune – miesto visuomenei, kariams, moksleiviams ir studentams. Be orkestro neapsiėjo joks kultūros renginys. 1938 m. rudenį su Šaulių būrio choru ir pučiamųjų orkestru Šaulių namuose pastatė Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai" (talkino solistai Kipras Petrauskas, V. Jonuškaitė ir M. Rakauskaitė, vargonininkas Konradas Kaveckas). A. Likerauskas buvo 1937 ir 1939 m. dainų švenčių Alytuje organizatorius ir dirigentas.

1939–1940 m. – Alytaus Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės 2-ojo ulonų pulko orkestro kapelmeisteris., nuo 1940 m. rudens – Panevėžio gimnazijos muzikos mokytojas ir pučiamųjų orkestro dirigentas. Dėstė mokytojų seminarijoje, įkūrė „Meno mylėtojų" draugiją, kuri įsteigė liaudies ansamblį – jam vadovavo A. Likerauskas.

Nuo 1944 m. rudens buvo Panevėžio gimnazijos direktoriaus pavaduotojas. 1945 m. spalio mėn. sovietų valdžios suimtas, kalintas Panevėžyje ir Vilniuje (Lukiškių kalėjime), o 1948 m. ištremtas į Sibirą – pateko į Komijos respublikos Pečioros lagerį. Pečioros ir Korčmės lageriuose vadovavo lietuvių tremtinių chorams, kurie dainuodavo ir lietuviškas patriotines dainas. 1949 m. į Sibirą ištrėmė Lietuvoje likusias jo keturias dukteris ir vaikaitį. 1955 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet, niekur negavęs darbo, išvyko į Marių autonominę respubliką ir 1955–1957 m. mokė dainininkus Joškar Olos filharmonijoje. Vėliau nuvyko į Gorno Altaiską ir iki 1960 m. buvo miesto operetės vyr. dirigentas.

1960 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose pas Karolį Dineiką, netrukus įsteigė vaikų muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo, vėliau joje mokytojavo. 1963–1973 m. gyveno pas dukterį Frunzėje ir vadovavo styginių instrumentų liaudies orkestrui. Grįžęs į Druskininkus, 1974–1977 m. vadovavo darbo veteranų chorui, o 1977–1982 m. – analogiškam chorui Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje.

Nuo 1979 m. iki mirties gyveno Antaviliuose, organizavo literatūrinius vakarus, pats skaitė ištraukas iš įvairių rašytojų kūrinių, rašė dienoraštį. Palaidotas Antaviliuose.

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.