Astrofizika

Naudodamasi astronominiais stebėjimo metodais, astrofizika teikia duomenų apie medžiagos ir spindulių fizikines savybes tokiomis sąlygomis, kurių negalima sukurti Žemėje. Astrofizikos stebėjimai remiasi iš kosminių kūnų atėjusio elektromagnetinio spinduliavimo intensyvumo ir poliarizacijos matavimu (astrofotometrija), to spinduliavimo spektro sudėties tyrimu (astrospektroskopija). Kosminiai kūnai tiriami įvairiose spektro srityse: regimosios šviesos, ultravioletinių, rentgeno, gama, infraraudonųjų spindulių, radijo bangų. Žemės atmosferos nepraleidžiamas elektromagnetines bangas ir elektringąsias daleles tiriama iš aukštuminių balionų, raketų, dirbtinių Žemės palydovų, tarpplanetinių stočių.

Praktinė astrofizika kuria tyrimo metodiką ir instrumentus, vykdo stebėjimus ir apdoroja jų rezultatus. Pagal tiriamų spindulių dažninę sritį ji skirstoma į regimosios šviesos (arba optinę) astronomiją, ultravioletinę astronomiją, rentgeno astronomiją, gama astronomiją, infraraudonąją astronomiją, radijo astronomiją, pagal tyrimo objektą – į heliofiziką (arba Saulės fiziką), planetų fiziką, mažųjų Saulės sistemos kūnų fiziką, žvaigždžių fiziką, tarpplanetinės, tarpžvaigždinės medžiagos fiziką, galaktikų ir kvazarų fiziką, neutrininę astrofiziką.

Teorinė astrofizika, remdamasi žinomais gamtos dėsniais ir tyrimų duomenimis, kuria kosm. kūnų ir reiškinių matematinius modelius ir tiria kosminių objektų evoliuciją.

Reliatyvistinė astrofizika tiria kosminius reiškinius, susijusius su greičiais, artimais šviesos greičiui, didelės energijos kosmines daleles, kosm. kūnus (pvz., juodąsias skyles, neutronines žvaigždes, baltąsias nykštukes), kurių medžiagos tankis labai didelis.