Adomas Jakštas

Tėvai turėjo 20 ha žemės ūkį. Tame pačiame kaime buvo ir daugiau Dambrauskų, todėl Aleksandro tėvai buvo praminti Jakštais, nes jų sodyba buvo arti Jakštupio vietovės. Būdamas 10 metų neteko motinos.^[1]

1872–1880 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1880–1881 m. studijavo Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakultete. 1881 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo seminarijos bibliotekininkas. Dar seminarijoje būdamas 1883 m. įsteigė ir redagavo klierikų laikraštį „Lietuva“. 1884 m. išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1888 m. įšventintas kunigu, tų pačių metų lapkričio 21 d. paskirtas Panevėžio realinės gimnazijos kapelionu.^[2] Už katalikų moksleivių neleidimą į cerkvę rusų valdžios įsakymu buvo išsiųstas į Kretingos vienuolyną, o paskui penkeriems metams ištremtas į Ustiužnos miestą Naugardo gubernijoje (Rusija). Čia jis rado kitą lietuvį tremtinį – Vincą Pietarį, su kuriuo susidraugavo ir paruošė jį literatūriniam darbui.

 

1895 m. paskirtas Kauno kalėjimo kapelionu, 1898 m. – kariuomenės nuodėmklausiu. 1898 m. tapo Kauno kunigų seminarijos Šv. Rašto ir bažnytinės teisės dėstytoju, 1900 m. – Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio sekretoriumi.

1900–1905 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Su kitais 1905 m. parengė lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programą. 1906 m. grįžęs į Kauną įsteigė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją ir iki mirties jai vadovavo. Įsteigė ir 1906–1914 m., 1919–1923 m. bei 1937–1938 m. redagavo žurnalą „Draugija“, 1906–1907 m. – „Nedėldienio skaitymas“, 1910–1914 m. ir 1924–1929 m. – žurnalą „Garnys“, 1911–1914 m. ir 1916–1919 m. žurnalą – „Ateitis“ ir kt. 1911 m. su kitais įkūrė Ateitininkų organizaciją. ^[3]

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ištremtas iš Kauno. Kaizerinės okupacijos metu grįžo ir Kunigų seminarijoje dėstė filosofiją. Nuo 1914 m. – prelatas, 1922 m. – Lietuvos universiteto garbės profesorius, 1926 m. – Teologijos-filosofijos fakulteto garbės profesorius, 1929 m. – Matematikos–gamtos fakulteto matematikos garbės daktaras, 1934 m. – Humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos garbės daktaras. 1922 m. su kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokslų akademiją, buvo jos pirmininkas, nuo 1933 m. – akademikas.

Aktyvus esperanto kalbos propaguotojas. 1890 m. išleido pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį, 1918 m. įkūrė Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 m. redagavo žurnalą „Litova stelo“.

 

Palaidotas šalia Kauno arkikatedros bazilikos.

Bendradarbiauti spaudoje pradėjo 1884 m., žurnale „Aušra“ išspausdindamas eilėraščio vertimą. Paskui savo kūrybą spausdino įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose. Lietuvių, lenkų, rusų bei kitomis kalbomis rašė straipsnius ir studijas literatūros ir meno, filosofijos, matematikos, teologijos, politikos bei kalbotyros klausimais.

Bendradarbiavo su pagrindiniais to meto periodiniais leidiniais. Buvo reiklus, kategoriškas meno kūrinių vertintojas ir kritikas.^[4] Pasirašinėjo slapyvardžiais A.Jakštas, Adomas Jakštas, Druskius, Kuronietis ir kt.

 

 

• 1928 m. DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas.

• Iki 1911 m. Onos Vitkauskytės knygynas išleido fotografinį atviruką „A. Jakštas“. Skulptorius Antanas Aleksandravičius sukūrė natūralaus dydžio jo biustą, kurio likimas nežinomas.
• 1919 m. balandžio 19 d. Rečnaja^{[reikalingas šaltinis]} gatvė pavadinta jo vardu.
• 1922 m. spalio 15 d. už žymius nuopelnus mokslui suteiktas LU garbės profesoriaus vardas.
• 1928 m. gruodžio 14 d. Gamtos-matematikos fakulteto siūlymu suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas.^[5]
• 1932 m. spalio 29 m. suteiktas VDU Humanitarinių mokslų fakulteto garbės daktaro vardas.
• Maironio lietuvių literatūros muziejus parengė informacinį leidinėlį „Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, 1860–1990“ (Kaunas, 1992).
• 1998 m. vasario 17 d. Karaliaus Dvaro gatvei Kaune suteiktas A. Jakšto vardas.
• 1998 m. gegužės 6 d. ant namo Rotušės a. 23 atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys).^[6]
• 1999 m. lapkričio 17 d. A. Jakštas-Dambrauskas pripažintas KTU garbės daktaru.^[7]
• 2001 m. pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys).