Vanduo

Vanduo (H2O)
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
Vanduo
Sinonimai
Vandenilio oksidas
Identifikacija
CAS numeris	7732-18-5
PubChem	962
ChemSpider	937
UNII	059QF0KO0R
RTECS numeris	ZC0110000
ChEBI	5377
InChI	1S/H2O/h1H2
Cheminė informacija
Cheminė formulė	H2O
Molinė masė	18,01528(33) g/mol
SMILES	O
Rūgštingumas (pKa)	~35–36
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis	1000 kg/m³, skystis (4 °C), 917 kg/m³, ledas
Išvaizda	bespalvis (storame sluoksnyje – žydras) ir bekvapis skystis
Lydymosi t°	0 °C, 32 °F, (273,15 K)
Virimo t°	99,98 °C, 211,97 °F (373,13 K)
Lūžio rodiklis (nD)	1,3330
Klampumas	0,001 Pa s esant 20 °C
Tirpumas H2O
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704	0 0 0
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra	Šešiakampė
Molekulinė forma
Dipolio momentas	1,85 D
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi jonai	Dvivandenilio selenidas, Sieros vandenilis, Vandenilio peroksidas
Giminingi junginiai	Acetonas, Ledas, Metanolis
Giminingos grupės

Vanduo – labiausiai paplitęs Žemėje junginys. Žemės vandeninis apvalkalas – hidrosfera – sudaro 71 % Žemės paviršiaus. 96,5% Žemės vandens telkiasi jūrose ir vandenynuose.^[1] Mažesni kiekiai vandens sutinkami gruntinio vandens (1,7%), Antarktidos ledynų ir ledo kepurių (1,7%), taip pat garų, debesų ir kritulių pavidalu (0,001%).^[2][3] Žemėje nuolatos vyksta vandens apytakos ciklo procesai — garavimas, transpiracija, kondensacija, krituliai ir paviršinio vandens nutekėjimas, dažniausiai į jūrą. Žinoma, kad, sulydant 1 km³ granito, galima gauti 26 mln. t vandens. Vanduo atliko ir atlieka lemiamą vaidmenį Žemės geologijos istorijoje, klimato ir orų formavime, medžiagų apykaitoje, gyvybės fiziologinėje ir biologinėje sferoje.

Vanduo vaidina svarbų vaidmenį pasaulio ekonomikoje. Apie 70% gėlo vandens žmonių suvartojama žemdirbystei.^[4] 6,5% baltymų žmonių mityboje gaunama žvejojant vandenynuose, jūrose, upėse ir ežeruose.^[5] Dauguma dideliais atstumais transportuojamų produktų (pvz., nafta, gamtinės dujos) transportuojami vandens transportu per jūras, upes, ežerus bei kanalus. Dideli kiekiai vandens, ledo ir vandens garų naudojami vėsinimui ir šildymui pramonėje ir namų ūkiuose.

Vanduo – bespalvis (storame sluoksnyje – žydras) ir bekvapis skystis. Vanduo (divandenilio oksidas) turi 88,6 % deguonies ir 11,4 % vandenilio (pagal masę); tai atitinka H₂O. Iš visų skysčių jo šiluminė talpa didžiausia. Vandens tankis, skirtingai nuo kitų skysčių, šaldant didėja netolygiai, o +4 °C temperatūroje būna didžiausias ir, toliau šaldant, staiga sumažėja iki 0,917 g/cm³ (ledo tankis). Neįprastai aukšta ir savitoji lydymosi šiluma. Ji net 13,5 karto viršija švino savitąją lydymosi šilumą.

Nepaprastas vandens savybes galima paaiškinti jo molekulės struktūros ypatumais. Vandens molekulė nėra linijinė – kampas tarp jungčių H – O – H lygus 104° 45′.^[6] Nors O – H jungtys yra kovalentinės, vandens molekulė yra polinė: vandenilio atomas turi tam tikrą teigiamą krūvį, o deguonis – neigiamą. Dėl to vienos H₂O molekulės deguonies atomas gali pritraukti kitos molekulės vandenilio atomą: taip atsiranda vandenilinė jungtis ir padidėja bendra jungties energija. Todėl vandens molekulės yra asocijuotos. Ledo kristaluose vandenilinės jungtys dar tvirtesnės. Dėl didelio H₂O molekulių poliškumo vanduo yra labai geras kitų polinių junginių tirpiklis.

Vanduo yra ženkliai polinis tirpalas, kuris dažnai tirpdina chemines druskas.

Vandens molekulės dažnai susikristalizuoja su kitais junginiais.

Vandens molekulė tuo pat metu elgiasi kaip rūgštis ir bazė:

${\displaystyle 2\ H_{2}O\ \to \ H_{3}O^{+}+OH^{-}}$

Disociacijos konstanta,

${\displaystyle K_{w}={\big [}H_{3}O^{+}{\big ]}{\big [}OH^{-}{\big ]}=10^{-14}\ \ 25^{\circ }C}$

${\displaystyle pK_{w}=-\log K_{w}=pH+pOH=14\ \ 25^{\circ }C}$

Jeigu H₃O⁺ = OH^-, tada pH = pOH = pK_w / 2 ir tada pH = 14/2 = 7.0 @ 25 °C

Vandenilis (H₂) dega su deguonimi (O₂) suformuodamas vandenį:

${\displaystyle 2H_{2}+O_{2}\to 2H_{2}O}$

Ši reakcija yra egzoterminė.

• Šarminiai metalai gan audringai reaguoja su vandeniu. Litis silpniausiai iš jų. Natris kiek audringiau. Kalis reaguodamas su vandeniu net užsidega. Cezio įdėjimas į vandenį gali baigtis sprogimu.

${\displaystyle 2Li+2H_{2}O\to 2LiOH+H_{2}}$

• Šarminių žemių metalai reaguoja su vandeniu sunkiau.

${\displaystyle Ca+2H_{2}O\to Ca(OH)_{2}+H_{2}}$

• Dar mažiau aktyvūs metalai gali reaguoti tik su karštais vandens garais.
• Tokie chemiškai neaktyvūs metalai kaip auksas su vandeniu praktiškai nereaguoja.

Reaguoja su metalų kurie turi tirpius hidroksidinius amfoterinius junginius.

• Žinomiausia iš tokių reakcijų negesintų kalkių „gesinimas“:

${\displaystyle CaO+H_{2}O\to Ca(OH)_{2}}$

• Chloras reaguoja su vandeniu:

${\displaystyle Cl_{2}+H_{2}O\to HOCl+HCl}$

Reaguoja su nemetalų oksidais kurie yra rūgščių anhidridai.

• Žinomiausia iš tokių reakcijų tai sieros rūgšties gavimas:

${\displaystyle SO_{3}+H_{2}O\to H_{2}SO_{4}}$

Vanduo dalyvauja ir daugybėje kitų reakcijų.

• esterių hidrolizė verdant juos NaOH vandeniniame tirpale:

${\displaystyle CH_{3}COOCH_{3}+H_{2}O\to CH_{3}COOH+CH_{3}OH}$

• Vanduo (mitologija)
• Hidrosfera
• Hidrologinis ciklas
• Vandens atmintis

• 63 anomalios vandens savybės
• Vanduo: mokomoji medžiaga Archyvuota kopija 2007-11-24 iš Wayback Machine projekto.