Vytautas Landsbergis
Kitos reikšmės – Vytautas Landsbergis (reikšmės).
| Vytautas Landsbergis | |
|---|---|
| |
| V. Landsbergis 2014 m. | |
| Gimė | 1932 m. spalio 18 d. Kaunas |
| Gyven. vieta | Žvėrynas, Vilnius[1] |
| Tėvas | Vytautas Landsbergis-Žemkalnis |
| Motina | Ona Jablonskytė-Landsbergienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Gražina Ručytė-Landsbergienė |
| Vaikai | Jūratė Landsbergytė Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė Vytautas V. Landsbergis |
| Pareigos | Tėvynės Sąjungos politikos komiteto pirmininkas, Prezidiumo narys. |
| Partija | TS-LKD |
| Išsilavinimas | Profesorius |
| Alma mater | Lietuvos valstybinė konservatorija (1955) |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
 Vikiteka |
Vytautas Landsbergis |
Vytautas Landsbergis (g. 1932 m. spalio 18 d. Kaune) – lietuvių politikas, muzikologas. 2022 m. Seimo pripažintas pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės vadovu.[2]
Gimė Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir oftalmologės Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Kaune baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950–1955 m. mokėsi Valstybinėje konservatorijoje.
Visuomeninė ir pedagoginė veikla
Politikas, muzikologas, publicistas. Išleido ~30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, vėliau – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus.[reikalingas šaltinis] Išleido poezijos knygų, atsiminimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui.
Ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, iki šiol yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas ir Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.[reikalingas šaltinis]
1952 m. užėmė trečiąją vietą Lietuvos šachmatų čempionate.[3]
1955 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (Aldonos Dvarionienės fortepijono klasę). 1952–1990 m. kovo mėn. buvo pedagogu. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje (1956–1963 m. ir nuo 1974 m.), jos Klaipėdos fakultete, 1957–1974 m. Vilniaus Pedagoginiame institute.
1969 m. apsigynė mokslo kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“.
1975 m. už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas Lietuvos TSR premija.
1978–1990 m. – Lietuvos muzikos akademijos profesorius. VEL redkolegijos narys.
1988 m. už monografiją „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ antrą kartą apdovanotas Lietuvos TSR premija.
1991 m. tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru. 1992 m. tapo Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno Weberio universiteto (JAV) humanitarinių mokslų daktaru. 1992 m. nominuotas Jeilio universiteto (JAV) teisės daktaru, tačiau dėl valstybinių reikalų negalėjo nuvykti į suteikimo ceremoniją.
1994 m. Lietuvos muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją „M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“.
Nuo 1995 m. yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas.
1997 m. tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku. 1998 m. tapo Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nariu. 2000 m. tapo Lietuvos teisės universiteto ir Helsinkio universiteto garbės daktaru, Kardifo universiteto (JK) garbės nariu. 2001 m. tapo Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaru.
2003 m. tapo Lietuvos dailės akademijos garbės daktaru.
Politinė veikla
1988 m. birželio 3 d. išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. 1988 m. spalio 22–23 d. Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą.
1988 m. lapkričio 25 d. – 1990 m. balandžio 21 d. buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas.
1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko V. Landsbergį TSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) su Lietuvos ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.[4] Komunikatas suteikė impulsą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.
1990 m. kovo 11 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo Tarybos posėdžiui, kuriame tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu.[5]
1990–1992 m. vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990–1991 m. – Lietuvos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990–1991 m. buvo Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovavimo Seimui laikotarpiu Lietuva atsispyrė TSRS ekonominei blokadai bei ginkluotam smurtui ir pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą, taip pat 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė.
Per 1992 m. rinkimus buvo išrinktas 1992–1996 m. LR Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros – balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos lyderis. Taip pat buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys.
1993 m. gegužės 1 d. steigiant Lietuvos konservatorių partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m.
Išrinktas į 1996–2000 m. Seimą, ėjo šios kadencijos Seimo pirmininko pareigas.
1997 m. dalyvavo LR Prezidento rinkimuose, bet surinkęs 15,92% rinkėjų balsų į antrą turą nepateko.
Per 2000 m. rinkimus ketvirtą kartą išrinktas Lietuvos parlamento nariu ir iki 2004 m. vėl dirbo Seimo delegacijose į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją ir Baltijos Asamblėją.
Nuo 2003 m. – Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų politikos komiteto pirmininkas, prezidiumo narys.
2003–2004 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo deleguotas Europos Parlamento stebėtojas, o 2004 m. birželio 13 d. išrinktas Europos Parlamento nariu. 2009 m. rinkimuose į EP perrinktas antrai kadencijai.
2022 m. birželio 30 d. LR Seimas priimtu įstatymu suteikė V. Landsbergiui valstybės vadovo statusą.[2]
Apdovanojimai
- 1991 m. profesoriui Vytautui Landsbergiui paskirtos šios premijos ir apdovanojimai:
- Norvegų tautos Taikos premija;
- Prancūzijos Fondation du Future premija;
- JAV Vydūno fondo premija;
- Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimas;
- Lenkijos skautų sąjungos garbės kryžius;
- Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinas.
- 1992 m. Vytautas Landsbergis gavo Vokietijos Hermann-Ehlers-Preis ir Estijos Respublikos medalį už nuopelnus.
- 1994 m. gavo Katalonijos kultūros fondo 9-ąją tarptautinę Ramon Llull premiją.
- 1995 m. V. Landsbergis tapo Vokietijos šaulių Šv. Sebastijono ordino kavalieriumi.
- 1997 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinu.[6]
- 1998 m. gavo šias premijas ir apdovanojimus:
- Italijos Vibo Valentina „Liudijimo“ premiją už įnašą į Lietuvos išsilaisvinimą;
- Lietuvos Vytauto Didžiojo I laipsnio ordiną;
- Norvegijos Karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių;
- Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymenį už paramą rezistentams ir nuopelnus Lietuvai.
- 1999 m. Vytautas Landsbergis apdovanotas:
- Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordinu;
- UNESCO medaliu už indėlį plėtojant demokratiją bei kovojant už žmogaus teises;
- Maltos ordino Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi;
- Graikijos Garbės ordino Didžiuoju kryžiumi;
- Komunizmo aukų memorialo fondo Trumeno ir Reigano laisvės apdovanojimu.
- 2000 m. apdovanotas Frankofonijos Plejados ordinu (Prancūzija).
- 2001 m. apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu.
- 2002 m. apdovanotas Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.
- 2003 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine[7] ir Vokietijos Saksonijos žemės parlamento Konstituciniu medaliu.
- 2009 m. apdovanotas:
- Gruzijos Šv. Georgijaus ordinu;
- Lietuvos URM garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“.[8]
- 2012 m. apdovanotas:
- Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.[9]
- 2016 m. apdovanotas:
- Laisvės premija;
- Prancūzijos Garbės legiono ordino Didžiuoju kryžiumi.[10]
Šeima
Žmona pianistė, Lietuvos muzikos akademijos profesorė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Dukros Jūratė ir Birutė – muzikės. Sūnus Vytautas – literatas ir filmų režisierius.
| Vaikas | Gimimo data | Motina | Anūkai | Proanūkiai |
|---|---|---|---|---|
| Jūratė Landsbergytė | 1955 m. gegužės 30 d. | Rita Kučinskaitė (Sakalienė) (g. 1932 m., m. 2014 m.) |
Gerdenis Grickevičius (g. 1987 m. rugsėjo 2 d.) Vytautas Oškinis (g. 1991 m. sausio 18 d.) |
|
| Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė | 1960 m. | Gražina Ručytė (g. 1930 m. sausio 28 d., m. 2020 m. kovo 10 d.[11]) |
Gabija Andrulienė (Cechanavičiūtė) (g. 1988 m.) Lukas Cechanavičius (g. 1991 m. balandį) Laurynas Cechanavičius (g. 1994 m.) |
Gabijos Andrulienės duktė:
Goda Andrulytė (g. 2015 m.) |
| Vytautas V. Landsbergis | 1962 m. gegužės 25 d. | Gabrielius Landsbergis (g. 1982 m. sausio 7 d.) Jonas Landsbergis (g. 1990 m.) Elena Bukauskienė (Landsbergytė) (g. 1991 m.) Julija Landsbergytė (g. 1998 m. gruodžio 15 d.) Severija Landsbergytė (g. 2000 m. lapkričio 15 d.) |
Gabrieliaus Landsbergio vaikai: Augustas Gabrielius Landsbergis (g. 2001 m. kovo 30 d.) Vilhelmas Konstantinas Landsbergis (g. 2003 m. vasario 12 d.) Morta Sofija Landsbergytė (g. 2006 m. sausio 25 d.) Gertrūda Elena Landsbergytė (g. 2008 m. liepos 29 d.) Jono Landsbergio duktė: Rytė Landsbergytė (g. 2013 m. rugpjūtį) |
Išnašos
- ↑ https://www.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/v-landsbergis-didzioji-g-rucytes-landsbergienes-avantiura-428484
- ↑ 2,0 2,1 „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso įstatymas“. 2022 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XIV-1256. Lietuvos Respublikos Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ A. Uogelė „Mano šachmatai“, 1993
- ↑ Gotlando komunikatas. 1989
- ↑ „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. 1990 m. kovo 11 d. įstatymas Nr. I-14. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ „V. Landsbergiui įteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2016-11-18. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ „V. Landsbergiui įteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2016-11-18. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ „V.Landsbergiui ir A.Brazauskui – „Tūkstantmečio žvaigždės““. delfi.lt. Delfi. 2009-12-30. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ „V. Landsbergiui įteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2016-11-18. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ „V. Landsbergiui įteiktas aukščiausias Prancūzijos valstybinis apdovanojimas“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2016-11-18. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ „Anapilin iškeliavo Gražina Ručytė–Landsbergienė“. LRT.
Nuorodos
- Oficiali svetainė
- Prof. Vytauto Landsbergio kultūros darbų bibliografija
- Vytauto Landsbergio knygos Mokslinėje elektroninėje bibliotekoje Archyvuota kopija 2008-01-13 iš Wayback Machine projekto.
- Vahid Qazi. „Juodos duonos šviesi pluta“
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Algirdas Brazauskas kaip Lietuvos TSR vadovas ir LKP CK I sekretorius |
Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas →  1990 – 1992 |
Po to: Algirdas Brazauskas kaip Lietuvos seimo pirmininkas |
| Prieš tai: Česlovas Juršėnas |
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas 1996 – 2000 |
Po to: Artūras Paulauskas |
| Partijos politinės pareigos | ||
| Prieš tai: – |
TS-LKD pirmininkas 1993 – 2003 |
Po to: Andrius Kubilius |
| |||||
| ||||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||||||
- Reikalingi šaltiniai
- Reikalingas dėmesys
- Lietuvos meno istorikai
- Lietuvos muzikologai
- Lietuvos enciklopedininkai
- Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikai
- LR Seimo pirmininkai
- Europos Parlamento nariai (Lietuva)
- Kovo 11 akto signatarai
- Kandidatai į LR prezidentus
- KU garbės daktarai
- VDU garbės daktarai
- Vytauto Didžiojo ordino kavalieriai
- Laisvės premijos laureatai