Teisinis pozityvizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Teisinis pozityvizmas - teisės filosofijos kryptis; mokymas apie "pozityviai" sukurtą teisę ir jos normas, t. y. įstatymų leidėjui išleidžiant teisės (norminius) aktus. Teisės normos galiojimas, pasak pozityvistų, priklauso nuo jos "pozityvaus" priėmimo, todėl kitos normos - viršpozityvioji teisė - (pvz., prigimtinė teisė, dieviškoji teisė) neturį teisinės galios ir apskritai nėra teisė.

Teisinis pozityvizmas pagrindė teisės kaip įstatymų sampratą, teisės taikymą nusakė kaip veiklą, laikantis priimtų įstatymų, atmetant kokius nors (neteisės, ty. neįstatyminius) principus. Viena iš priešingos pozicijos teisinės minties pasaulyje mokyklų buvo sociologinė teisėtyra, teisinė hermeneutika, pagal kurią teisė, jos aiškinimas ir taikymas turi turėti visuomeninius orientyrus, konkrečias visuomeninės santvarkos sąlygas.

Teisės pozityvistai - Hansas Kelsenas, H . L. A. Hart, vokietis Gustav Radbruchs (teisės etinio normatyvizmo teorijos pradininkas).

Šis su teise susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.