Tocholabaliai
| Tocholabaliai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 40 000 |
| Populiacija šalyse |  Meksika (Čiapasas)
|
| Kalba (-os) | tocholabalių, ispanų, celtalių |
| Religijos | krikščionybė (katalikybė) |
| Giminingos etninės grupės | čuchiai, celtaliai, cociliai |
Tocholabaliai (isp. tojolabal, sav. tojol winik`otik) kitaip čanjabaliai, čanavaliai, chokolabaliai, komitekai – indėnų (majų) tauta, gyvenanti Meksikoje, Čiapaso valstijoje, daugiausia Las Margaritaso mieste ir apylinkėse. Populiacija ~40 tūkst. žmonių (XX a. II pusėje – 28 tūkst.). Jų gimtoji tocholabalių kalba, priskiriama majų kalbų šeimai, taip pat kalba ispaniškai, celtalių kalba. Tikintieji – katalikai. Tocholabaliai kalbiškai ir kultūriškai artimi čuchiams.
Spėjama, kad tocholabaliai XVI–XVII a. į Čiapasą atsikraustė iš šiaurės vakarų Gvatemalos. Ten likęs jų svarbiausias religinis centras – San Mateo Istatanas; į jį tocholabaliai rengia piligriminius žygius.
Tradicinis verslas – rankinė lydiminė žemdirbystė (kukurūzai, pupelės, moliūgai, nuo XIX a. – cukranendrės, kava ir kt.). Laiko kiaules, vištas, vietomis avis, turtingos šeimos – karves, arklius. Verčiasi žvejyba, medžiokle (elnių, pekarių), rankiojimu. Išvystyti amatai: puodininkystė, audimas, pynimas. Dabar dažnai dirba sezoninius samdomus darbus (ypač kavos plantacijose).
Tocholabalių moterų tradicinė apranga – sijonai ir pirktinių audeklų (dažniausiai raudonų) iki kelių (mergaičių) arba iki kulkšnių (ištekėjusių moterų), išsiuvinėti kryželiu ir kaspinais, baltos, taip pat išsiuvinėtos, palaidinės su plačiais pusapskričiu iškirptais pridurkais, juostuotos serapės.
Tocholabaliai maistui nevartoja pieno. Būstus stato iš cukranendrių stiebų, kalnuose – iš lentų.
Šeima didžioji, monogaminė arba mažoji. Santuoka patrilokalinė arba neolokalinė, vietomis – matrilokalinė (santuokos pradžioje). Giminė patrilinijinė.
Tocholabaliai išlaikę ikikrikščioniškosios tikybos bruožų – tikėjimas dvasiomis–sergėtojomis (nagualizmas), gerbiamos kalnų, urvų, šaltinių, kryžių, laukų, vaisingumo, protėvių, žvėrių globėjų dvasios, paplitęs raganavimas, būrimas. Išlikęs paprotys ežero dvasiai aukoti gėles ir uipilius. Išlaikę tautosaką, mitologiją. Triukšmingai švenčia katalikų šventųjų globėjų šventes – rengiami šokiai, vaidinimai, karnavalai, aukojamas ožys ir kt.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Тохолабали,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
| |||||||||||||||||||||||||
